Klausimas: Yra pasakyta: „Pagal kančią ir atlygis“. Bet kodėl turime kentėti, argi dirbantis dėl Kūrėjo neturėtų džiaugtis?
Atsakymas: Nematau, kad mokiniai nuolatos džiūgautų tarsi vestuvėse su Kūrėju. Mes dirbame prieš savo egoizmą, ir šis darbas reikalauja didžiulių pastangų, kad nuolatos kreiptume save vienybės link, anuliuotume savo egoizmą, galvotume ne apie save.
Tenka stengtis, negaunant jokios kompensacijos už šį egoistinį norą, su kuriuo darbavaisi. Bet aš dirbau, deginau kalorijas, tad ir kūnas, ir siela, reikalauja pripildymo! O nieko negaunu, – kaip gi mano kūnas gali tęsti darbą, negaudamas kompensacijos? Juk jis tiesiog mašina – fiziologinė ir dvasinė, kuriai reikalingas kuras.
Kalbama, kad gausiu šį pripildymą, jei tik paprašysiu galimybės dirbti be jo. Bet man vis norisi nors kažką prigriebti sau, todėl dirbdamas kenčiu. Juk man tenka atsisakyti savo egoizmo, atlygio, galvoti apie kažką kitą, užuot galvojus apie save.
Aš matau, kad nesugebu taip, todėl kreipiuosi į Kūrėją. Bet kol aš kreipiuosi, ir kol Jis atsakys, man teks pereiti nemalonią, nelabai džiaugsmingą būseną… Tai gana sudėtingas laikotarpis.
Iš pradžių, kai žmogus tik ateina, jis džiaugiasi ir yra pasiruošęs kalnus nuversti. Bet paskui staiga matome, kad jis tampa mažiau pastebimas. Vietoje to, kad sėdėtų pirmosiose eilėse, jis vis tolsta, pamažu artėdamas prie išėjimo, kol dingsta.
Yra pasakyta: „Tūkstančiai įeina į klasę ir tik vienas išeina į Šviesą“. Mūsų laikais tai ne vienetai, o kur kas daugiau, bet vis tiek šis principas dar tebegalioja. Liks tas, kas sugebės pasiaukoti kiekvienam ir pasakys, kad jam nesvarbu, kas su juo nutiks, bet nėra kitos tiesos ir todėl jis yra čia! Tai vadinama: „Nupirk tiesą ir neparduok!“ Bet tokių žmonių – mažuma: tai priklauso nuo jo noro, jo taško širdyje, kuris suteiktas Kūrėjo.
Arba žmogus gali išmelsti ir išprašyti Kūrėją, nors tai labai nelengva. Jei nuo gimimo negavo taško širdyje, noro, pakankamai stipraus, kad būtų atvestas prie kūrimo tikslo, vis tiek jam egzistuoja galimybė net su silpnu tašku širdyje kreiptis su tokia stipria malda, kad gautų pastiprinimą. Tarsi peršoktų iš kartos į kartą, iš vieno gyvenimo rato į kitą.
Tai, kas tau pagal bendrą programą priklausė gauti dar po keleto gyvenimų, grįžtant į šį pasaulį, gyvenant jame, kenčiant, mirštant ir vėl grįžtant, tu gali gauti tiesiog dabar per didžiules pastangas ir prašymą tarsi peršokdamas laiką.
Iš pamokos pagal straipsnį „Įvadas į TES“
Daugiau šia tema skaitykite: