Visi mes susiję vieni su kitais panašiai kaip vieno kūno organai ir ląstelės. Mūsų organizmas – tai persipynimas begalės ryšių tarp mažyčių fragmentų, sistemų ir visumos. Taip pat ir mes persipynę tarpusavyje. Tarsi esame tam tikroje sferoje, kuri sklidina įvairiausių siūlų, rišančių mus į vieną visumą. Jų – nesuskaitoma daugybė, ir kiekvienas ryšys suveikia lazerio greičiu, akimirksniu.
Neprivalome patys tiesti ir formuoti šių ryšių – jie atsiskleidžia mums kaip esantys. Atsiskleidžia iš Begalybės pasaulio Malchut būsenos: ji patiria sudužimą, todėl jos dalys mums atrodo kaip atskiros, nutolusios viena nuo kitos.
Šis atstumas tarp jų reikalingas tam, kad sukurtų perspektyvą, ekrano gebą, kuri leis mums įžvelgti jas ir ryšius tarp jų. Kitaip tai būtų neįmanoma – mes gebame pamatyti vaizdo detales tik su sąlyga, kad jos atsiskyrusios viena nuo kitos.
Kad galėtume pamatyti visiškai vientisą sistemą ir įsijungti į ją, privalome įgyvendinti principą „mylėk artimą kaip patį save“. Juk „artimas“ – tai ne prašalaitis, o aš pats. Į ką bežiūrėčiau, matau savo dalis, esančias manyje, kurios man rodosi atitolusios, priešingos: šitaip galiu geriau matyti sudužimą. Jis manyje veikia tuo stipriau, kuo labiau suskaidytą ir nepasiekiamesnį pasaulį matau savo akimis. Šis išfokusavimas patvirtina atskirtumą manyje pačiame.
Iš 2013 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“
Daugiau šia tema skaitykite: