Viskas, ką matome šiame pasaulyje, nepriklauso dvasinio pasaulio lygmeniui. Tejaučiame tik iškreiptą didžiulės dvasinio pasaulio tikrovės dalelę. Kol kas tiek tegalime pajausti savo sugadintuose induose, kad galėtume palaikyti juose gyvybę, pamaitinti save šioje pseudobūtyje, vadinamoje gyvenimo prakaitu.
Mūsų pasaulis, jo įstatymai, gamta, mokslas – visa tai yra vaizduotės išdava, tai juntama tik mūsų įsivaizduojamuose egoistinio noro induose, žemiausioje pakopoje. Viskas, ką galime pasiekti, pasitelkę mokslą, net jeigu jis vystytųsi dar tūkstantį metų, liks egoizmo viduje.
Šis pasaulis egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Virš jo atskleisime aukštesniosios tikrovės – altruistinio noro – kitaip sakant, kabalos mokslo dėsnius, kurie priklauso išsitaisymo pasauliui.
Tada materialusis pasaulis išnyks. Juk jis egzistuoja ne šiaip egoistiniame nore, o žmoguje. Šis pasaulis ir viskas, kas jame yra ar bus: dinozaurai ir liūtai, žvaigždės ir planetos egzistuoja žmogaus viduje. Mes stebime ne Visatą, o savo materialaus noro gelmes.
Jį taisydami viską nutekinsime iš egoizmo į altruizmą, ir materialusis pasaulis išnyks. Todėl neverta dėl jo stengtis. Visa tai – tik pagrindas būsimiems etapams.
Iš 2013 m. sausio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“