Dvasinėje erdvėje tik davimas yra aktyvus veiksmas. Kokias gi davimo galimybes aš turiu?
Aš galiu gauti iš Kūrėjo pripildymą, kad duočiau jį artimajam. Tam aš visų pirma įsijaučiu į artimo poreikį, pajaučiu jį kaip savo ir netgi daugiau nei savo. Juk kad mylėčiau artimąjį kaip save, iš tikrųjų man reikia jį mylėti labiau nei save – taip pat kaip dabar save myliu labiau už kitus.
Taigi aš pakylėju artimojo norą Kūrėjui ir sakau Jam: „Prašau, paimk tai ir pripildyk. Tai man svarbiau už viską. Jis man kaip mažylis – vertingesnis nei aš pats.“ Kaip atsaką aš gaunu iš Kūrėjo pripildymą ir perduodu artimajam.
Iš esmės aš šitaip gaunu galimybę per artimo poreikį atlikti davimą Kūrėjui. Galiausiai aš pripildžiau ir artimojo, ir Kūrėjo norus. Juk jis nori nešti gėrį Savo kūriniams – ir man tai yra indas, kurį galima užpildyti. Taip aš nuolat atlieku abipusio davimo veiksmą.
Išeina, dvasiniame pasaulyje nėra gavimo? Atvirkščiai, mano formalus veiksmas visada yra gavimas. Juk aš niekam negaliu nieko duoti, jeigu nieko iš to žmogaus negaunu. Visa mano „medžiaga“ – gaunantis noras, tik su juo aš dirbu. Ir jeigu aš įsitraukiu į kokį nors žmogų, tai būtent gaudamas iš jo.
Visa esmė ta, kad aš teisingai pritaikau savo norą. Aš gaunu, bet taip, kad gavimas virsta davimu. Tai ir yra kabalos mokslas – gavimo mokslas.
Taip aš įgyju beribes galimybes gauti. Čia slypi Kūrėjo užsibrėžtas kūrimo tikslas – atvesti mus į neribotą, begalinį malonumą
Štai šios koncepcijos, šio klausimo schema. Laisvalaikiu pamąstykite apie tai:
1. Kūrinys – tai noras gauti malonumą, ir be šito noro jis nieko neturi.
2. Kaip pasitelkdamas savo norą jis staiga įgyja galimybę duoti artimiesiems ir Kūrėjui? Kodėl jo veiksmas yra davimas, nepaisant to, kad jis dirba su gaunančiuoju noru?
Iš 2014 m. sausio 14 d. pamokos pagal „Pratarmę knygai Zohar“