Integraliojo auklėjimo kongresas. 4 seminaras.
Prieš atsirandant mūsų pasauliui buvo sutvertas dvasinis indas, vadinamasis kli, ir įvyko jo sudužimas. Todėl dabar mūsų pasaulyje turime jį restauruoti, surinkti iš sudužusių dalelių. Šios dalelės – mes su jumis! Sudužimas reiškiasi tarp mūsų vienas kito pajautimo stoka.
Dalis šių dalelių, vadinamųjų kelim, t. y. mūsų, buvo pažadintos Aukštesniosios jėgos, todėl ėmė ieškoti gyvenimo prasmės.
Gyvenimo prasmė yra tai, kas aukščiau mūsų gyvenimo, nes jo ribose nekeliame šio klausimo, galvojame tik, kaip geriau įsitvirtinti. Klausimas „kodėl“ yra aukščiau mūsų pasaulio, jis skirtas mūsų gyvenimo šaltiniui, Kūrėjui.
Apskritai, vystydamasi visa žmonija juda vienybės link, tačiau nelabai maloniais ir nelabai greitais būdais. Šitaip visi vystėmės iki dabartinio momento, finišo tiesiosios, kurioje visi turime pradėti vienytis.
Yra grupė – tai mes, pažadinti Aukštesniosios jėgos. Mes ir turime išmėginti šią ištaisymo metodiką ir susivienyti su Kūrėju minimalia forma, nes prisijungimas prie Kūrėjo įmanomas tik tuo laipsniu, kokiu gausime norus iš viso pasaulio.
Iš viso pasaulio gausime įprastus norus, t. y. visų šešių tipų, kuriuos susistemino Baal Sulamas. Tai norai, priklausantys pačiam žmogui, jo kūnui, nukreipti į maistą, seksą bei šeimą, taip pat norai, skirti žmogaus sąveikai su visuomene ir susiję su turtu, garbe bei žiniomis.
Šie šeši norai veikia kiekviename mūsų pasaulio žmoguje, tik kiekviename jie skirtingai reiškiasi. Be to, kiekviename iš jų yra labai daug įvairiausių sudėtinių dalių – smulkesnių norų.
Visa žmonijos raida, pradžioje išauginusi žmonių norus, susijusius su maistu, seksu ir šeima, turi atvesti juos prie tokių stadijų, kuriose jie sustiprintų valdžios, garbės, turto ir žinių norus, o juos išgyvenę aptiktų tuštumą. Nors kol kas sunku sakyti, kad visa žmonija išgyvena tokias būsenas.
Maistas, seksas, šeima – tai gyvūninio lygmens norai, kurių nereikia taisyti. Štai aukštesniuose žmonijos noruose – turto, valdžios ir žinių – reiškiasi didesnis egoizmas, tačiau ir jis reikalingas tik tam, kad rastume tikro užsipildymo stoką, krizę. Juk negebėjimas užsipildyti ir jaučiamas kaip krizė.
Tai štai, šiuo metu esame tokiame etape, kai žmonija išgyvena įvairiausius krizinius reiškinius. Be to, šie kriziniai reiškiniai visą laiką persiduos iš vienų kitiems. Vieni daugiau reikšis ekonomikos, kiti – moralės problemomis, treti – politikos, ketvirti – šeimos… Apskritai, krizės bus daugialypės, daugiaveidės. Atsižvelgdami į tai turėsime suprasti, kaip dirbti su žmonėmis.
Iš principo, metodika viena, bet prieiti prie žmonių turime pagal jų poreikius. Vadinasi, priėjimas prie kiekvienos civilizacijos, kultūros, kuri šiandien egzistuoja pasaulyje, turi būti ypatingas. Todėl ir vystosi norai įvairiose šalyse, įvairiuose žmonėse, įvairiuose regionuose – pagal tai, su kuo mums reikia dirbti.
Pažiūrėkite, kaip siekiu realizuoti dvasinį norą į priekį išsirovė Lotynų Amerika ir kaip nuo jos atsilieka Europa. Priėjimai visiškai nevienareikšmiai. Mes nežinome kodėl, bet taip viskas vyksta.
Turime visą laiką jausti pulsą, matyti, kam skirti daugiau pastangų, kur didesnis poreikis, didesnė galimybė pasireikšti. Nors pasaulis visuotinai tarpusavyje susijęs, vis dėlto, skirtingose jo dalyse vyksta skirtingi pasikeitimai.
Turime koncentruoti dėmesį ten, kur yra išsitaisymo, dvasinio, vidinio pasikeitimo poreikis, arba, kaip rašo Baal Sulamas knygoje „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“, kai yra klausimas apie prasmę, gyvenimo „skonį“: „Kuo aš galiu save užpildyti?“ Kai žmonėms kyla toks klausimas, jie jau yra pasiruošę mūsų nešamai žiniai.
Kaip minėta, šis klausimas gali apimti įvairius lygmenis, pradedant nuo kasdieninių problemų ir baigiant aukštesnėmis, dvasiškesnėmis, labiau vidinėmis problemomis. Taigi, mūsų laukia sudėtinga užduotis.
Reikalas tas, kad negalėsime prisijungti prie Kūrėjo, jeigu nepasireikšime kaip Jo vienybės, Jo įtakos, Jo valdžios visam pasauliui laidininkai, kad galėtume patraukti paskui save visą žmoniją. Juk visa sistema patyrė sudužimą tik tam, kad iš šio sudužimo imtume jausti Kūrėją, kad pakiltume į Jo lygmenį. Tuo ir pasireiškia, ir išsprendžiama Kūrėjo santykių su kūriniais problema. Kūrėjas kaip geras ir kuriantis gėrį pasireiškia tuo, kad kūriniai pakyla iki Jo lygmens ir tampa tokiais pačiais kaip Jis. Be to, absoliučiai visi, kartu.
Šiame kelyje privalome sekti pulsą, be to, būti labai jautrūs mažiausiems pokyčiams.
Mes su jumis ir dabar esame Aukštesniajame pasaulyje, Begalybės pasaulyje – apsupti ir persmelkti visos Begalybės šviesos, Kūrėjo šviesos. Nėra visiškai jokio skirtumo tarp to, kur esame dabar ir kur būsime. Niekas nesikeičia, išskyrus mūsų pajutimą, mūsų sensorius. Keičiasi mūsų jautrumas – turime jį atskleisti ir išvystyti, kad pajustume Šviesą. Esame Šviesoje, daugiau nieko ir nėra.
Taigi, visi pokyčiai vyksta mumyse, niekur nereikia eiti. Privalome tik dirbti savyje, visą laiką didindami jautrumą Aukštesniajai šviesai. Tai mūsų užduotis.
Problema ta, kad nėra materijos be judėjimo. Materija egzistuoja tik nepaliaujamame judėjime, kaitoje. Teoriškai imant, be judėjimo viskas išnyktų. Tai matome stebėdami atomus, elementariąsias daleles, iš kurių atomai sudaryti. Todėl pajusti aukštesniojo pasaulio neįmanoma, nepadidinus mūsų jautrumo pokyčiams, kurie mumyse vyksta.
Žmogui kartais atrodo, kad niekas nesikeičia, kad viskas sustingo, apmirė, nebejuda. Toks „sustingusios gyvenimo masės“ pajutimas mums rodo, kad turime jautriau priimti mažiausius judesius. Mažiausi judesiai – noruose.
Kai tik pradedame jungtis į grupę, kuri per mūsų tarpusavio ryšius verčia orientuotis į Kūrėją, iš karto gauname begalinį pokyčių skaičių kiekvieną sekundę. Imame jausti, kad sekundė – tai milžiniška laiko zona, besitęsianti nuo pradžios iki galo. Joje įvyksta daugybė pokyčių. Štai tokį jautrumą pokyčiams turime įgyti.
Tikiuosi, kad skirtingų kontinentų, įvairių civilizacijų ir kultūrų įsijungimas vienų į kitas, kurį dabar visi kartu išgyvename, taps didesnio jautrumo pokyčiams pamatu. Kiekvieną akimirką imsime jausti milžiniškus noro, krypties, jutimo, suvokimo pokyčius. Visa tai kiekvieną sekundę kontroliuosime ir per ryšį su grupe kiekvieną kartą nukreipsime į Kūrėją ir labai greitai pabaigsime likusią kelio atkarpą, reikalingą Jo pirminiam atskleidimui.
Kūrėjo atskleidimas vyksta būtent šiuose nenutrūkstamuose pokyčiuose, nes konstantos, pastovumo nėra. Kai tik sustoji, viskas išnyksta!
Todėl nuolatiniai pokyčiai yra Aukštesniojo pasaulio, Kūrėjo pajutimo garantas. Mūsų pasaulyje, mūsų pajutimuose gali būti kažkas pastovaus, o dvasiniame – ne. Todėl gerai įsidėmėkime: ši sąlyga gali būti vykdoma tik tada, jeigu per grupę nuolatos esu pririštas, prirakintas prie Kūrėjo.
Kaip didinamas jautrumas dvasiniam pasauliui, kuriame esame?
Jeigu išeinu iš savęs ir bandau įsiklausyti į tai, ką kalba draugas, staiga atsiduriu tam tikroje tuščioje jo vidinėje erdvėje. Kaip gi man tenai pajausti įvairiausius pokyčius, judesius – tokius, kad patekčiau į jo vidinius norus, siekiančius Kūrėjo, ir kad mes Jo siektume kartu?
Kūrėjas mums atsiskleidžia ir yra suvokiamas mūsų tiek, kiek esame Jam jautrūs, t. y. tada, kai mums atsiskleidžia supančios erdvės platybė ir mes stengiamės pajusti jos savybes, pokyčius joje, jos virpesius savo atžvilgiu, tiksliau, savo virpesius jos atžvilgiu, pasikeitimus mumyse davimo ir meilės savybės atžvilgiu.
Kad galėtume priderinti save kaip radijo imtuvą davimo ir meilės savybei, mums duotas visas mūsų pasaulis. Iš pradžių vyksta apytikslis prisiderinimas prie draugų. Po to įtraukiami vis didesni mūsų išorinio pasaulio ratai, kad dar tiksliau, dar jautriau sureguliuojame save priimti davimo ir meilės savybės pasireiškimą. Tokiu būdu vis stipriau imame jausti Kūrėją.
Visas mūsų pasaulis, visi kūriniai, jų sudužimas ir ištaisymas reikalingas tik šiam susiderinimui, kad galėtume pajusti davimo ir meilės savybę, o tai ir yra Kūrėjas. Kol visa žmonija neįžengs į šią tarpusavio santykių, svyravimų, savęs suderinimo sistemą, ji negalės iki galo atskleisti Kūrėjo – nė vienas mūsų pasaulio žmogus.
Praeityje kabalistai atliko didžiulį darbą, bet jų pojūčių diapazonas buvo labai ribotas, nes pasaulis dar buvo tokių pojūčių pradžiai visiškai nepasiruošęs.
Tačiau šiandien jau matyti, kad žmonija pasiruošusi įsijungti į tokius davimo ir meilės pojūčių išaiškinimus ir per juos pažinti Kūrėją. Kitais žodžiais tariant, šiandien įgyvendinama nuostata „nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui“, būtent didinant jautrumą davimui, vienijimuisi, tarpusavio įsijungimui pagal principus: „Nedaryk kitam to, ko nenori sau“, „Pamilk kitą kaip save“.
Mūsų susiderinimas tarpusavyje atgręžia mus Kūrėjo kryptimi. Palaipsniui plėsdami mūsų jautrumo zoną, kol įsitrauks visa žmonija, šiame naujame davimo ir meilės organe atskleidžiame Kūrėją.
Taip realizuojama taisyklė „nuo meilės artimui – prie meilės Kūrėjui“, būtent pajutime, didinamame jautrume.
Iš 2014 m. vasario 2 d. Integraliojo ugdymo kongreso ketvirtojo seminaro
Daugiau šia tema skaitykite: