Reikia pajausti, kad esi pačioje šviesoje tarsi kūnas, skęstantis vandenyje. Mano kūną iš visų pusių supa vanduo, kuris tiesiogiai susijęs su kiekvienu mano judesiu.
Esant tokios būsenos man reikia jausti save esant aukštesnėje šviesoje taip, kad savo menkiausiu judesiu, mintimi, noru, mažiausiu siekiu savo širdyje ar sąmonėje tuojau pat pritraukiu šviesos reakciją. Tai vyksta akimirksniu, be jokio perėjimo. Tokį pojūtį reikia pasiekti savo gyvenime.
Mes visi skęstame šiame vandenyje ir deguonį gauname tik tą akimirką, kai artėjame vienas kito link. Jeigu mūsų širdys siekia susijungti tarpusavyje, tai turėsime kuo kvėpuoti. O jeigu širdis susijungti nenori, tai aš dūstu be oro. Tokią būseną reikia pajausti dvasiniame darbe: mes skendime šviesos jūroje kaip vandenyje, o deguonis priklauso tik nuo mūsų susijungimo. Todėl mums reikia kaip nors nukreipti savo širdį siekti vienybės.
Deguonies kiekis priklauso nuo mūsų tarpusavio artumo. O vėliau mes imsime jungtis jau ne todėl, kad gautume deguonies, bet kad suteiktume džiaugsmą Kūrėjui! Ir kaipgi pakilti virš noro gauti deguonį į norą suteikti malonumą Kūrėjui, nepaisant to, kad be oro dūsti?
Galiausiai pajusime, kad staiga dingo deguonies poreikis ir mes tarsi žuvys vandenyje! Mes apie jį netgi nebegalvojame, o tik apie tai, kaip suteikti malonumą Kūrėjui.
Iš 2014 m. vasario 21 d. seminaro apie vienybę
Daugiau šia tema skaitykite:
Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą
Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos
Reikia pajausti, kad esi pačioje šviesoje tarsi kūnas, skęstantis vandenyje. Mano kūną iš visų pusių supa vanduo, kuris tiesiogiai susijęs su kiekvienu mano judesiu.
Esant tokios būsenos man reikia jausti save esant aukštesnėje šviesoje taip, kad savo menkiausiu judesiu, mintimi, noru, mažiausiu siekiu savo širdyje ar sąmonėje tuojau pat pritraukiu šviesos reakciją. Tai vyksta akimirksniu, be jokio perėjimo. Tokį pojūtį reikia pasiekti savo gyvenime.
Mes visi skęstame šiame vandenyje ir deguonį gauname tik tą akimirką, kai artėjame vienas kito link. Jeigu mūsų širdys siekia susijungti tarpusavyje, tai turėsime kuo kvėpuoti. O jeigu širdis susijungti nenori, tai aš dūstu be oro. Tokią būseną reikia pajausti dvasiniame darbe: mes skendime šviesos jūroje kaip vandenyje, o deguonis priklauso tik nuo mūsų susijungimo. Todėl mums reikia kaip nors nukreipti savo širdį siekti vienybės.
Deguonies kiekis priklauso nuo mūsų tarpusavio artumo. O vėliau mes imsime jungtis jau ne todėl, kad gautume deguonies, bet kad suteiktume džiaugsmą Kūrėjui! Ir kaipgi pakilti virš noro gauti deguonį į norą suteikti malonumą Kūrėjui, nepaisant to, kad be oro dūsti?
Galiausiai pajusime, kad staiga dingo deguonies poreikis ir mes tarsi žuvys vandenyje! Mes apie jį netgi nebegalvojame, o tik apie tai, kaip suteikti malonumą Kūrėjui.
Iš 2014 m. vasario 21 d. seminaro apie vienybę