Klausimas: iš kur kyla laiko pojūtis? Kodėl vieni jį jaučia labai tiksliai – minučių ir sekundžių tikslumu, o kitiems laikas apskritai neegzistuoja?
Atsakymas: tai priklauso nuo noro mėgautis išsivystymo. Jei noriu mėgautis, tai savo norą dalinu į sekundes, kad kiekvieną sekundės dalį užpildyčiau pasitenkinimu, malonumu. Todėl man svarbu jausti laiką.
Gyvenimas niekad neatrodys ilgas, nes galiu jį užpildyti daugybe plataus spektro malonumų: maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios. Ir tada man jau nepakanka aštuoniasdešimties gyvenimo metų – ir tūkstančio neužteks, kad viską suspėčiau.
Klausimas: kartais laiką suvokiame kaip neigiamą reiškinį: bėgant laikui daiktai genda, yra, o mūsų kūnas sensta. Kita vertus, laikas gali būti naudingas, juk jis gydo, padeda susitaikyti. Kaip suvokiate laiką – kaip gerą ar blogą reiškinį?
Atsakymas: laikas priklauso nuo to, kuo jį užpildau. Pirmiausia reikia suprasti, kaip galiu valdyti laiką, o ne laikas mane. Nesutinku su tokiu pasakymu, jog „laikas gydo“ ir kad reikia ramiai į tai žvelgti, tarsi laikas kažkas, esantis ne manyje. Taip elgiasi silpni žmonės, kurie nemoka elgtis su savo laiku. Per tokį santykį su laiku prisišaukiame daug nemalonumų.
Laikas turi būti mūsų valdžioje, mums reikia pakilti aukščiau jo. Tai nereiškia pratęsti gyvenimo trukmę iki 100 metų pasitelkus biologijos ir genetikos pasiekimus. Juk mus ir 200 metų negana ir gyvenimas pasirodys per trumpas.
Prieš 500 metų gyvenęs žmogus savuosius 30 metų jautė ne trumpesnius, o net ilgesnius nei šiuolaikinis žmogus, gyvenantis 80 metų. Tad nemanau, kad mums verta judėt šia kryptimi. Mums tiesiog teks pakilti virš laiko sąvokos, o tai reiškia jį valdyti.
Laikas priklauso nuo to, kiek gausiu malonumų – daugiau ar mažiau. Mano nore mėgautis vykstantys pokyčiai sukuria praeinančio laiko pojūtį. O jei jausčiau nuolatinį užsipildymą nekintančiame nore, tai apskritai liaučiausi jautęs, kad gyvenu. Netekčiau ne tik laiko, bet ir gyvenimo apskritai pojūčio.
Juk manyje niekas nesikeistų, o be pokyčių nėra gyvenimo pojūčio. Gyvenimas – tai ne šiaip koks nors pojūtis, o skirtumas tarp vienos ir kitos būsenos. O jei būsenos nesikeičia, tai visąlaik tęsiasi ta pati būsena ir todėl nejaučiu, kad egzistuoju.
Išeitų, kad laiko pojūtis – tai vidinė, jausminė, visiškai subjektyvi sąvoka. Viskas, ką man reikia atlikti, – pakeisti savo suvokimo organus, savo vidinę programą, kuri šiandien veikia manyje ir visuose gyvuose organizmuose. Jei pakilsiu virš šios programos ir pradėsiu kitaip funkcionuoti, taip, kad negausiu malonumo savo nore mėgautis ir gyvensiu ne pagal tai, kas man ateina, o pats pripildysiu save ir valdysiu savo malonumą, tuomet tapsiu laiko šeimininku.
Tam tereikia pakilti virš savo egoistinio noro, liautis nuo jo priklausius.
Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352
Daugiau šia tema skaitykite: