Klausimas: Kuo skiriasi žmonijos vystymasis savo iniciatyva ir be jos?
Atsakymas: Jei evoliucijos metu atsirado kokių nedidelių augalų ir gyvūnų pokyčių, tai suprantame, kad arklys ar karvė negalėjo pasikeisti savo noru, tai – aplinkos poveikio ir tam tikrų mutacijų rezultatas.
Bet žmones mes laikome besivystančiais savo iniciatyva, progresuojančiais iš kartos į kartą dėl savo išminties, mokslo, visuomenės santvarkos pokyčių. Pagerėjus mitybai, žmogus tapo aukštesnis, jo gyvenimo kokybė pagerėjo, pailgėjo trukmė. Net medicininių tyrimų rezultatai tapo kitokie.
Manome, kad visa tai – mūsų nuopelnas, nes žmonės dėl to stengėsi. Vis dėlto, mokomės, kad visa materija – noras mėgautis. Noras visą laiką stengiasi maksimaliai priartėti prie išsipildymo ir maksimaliai nutolti nuo kančių bet kokioje būsenoje, bet kurioje vietoje, optimaliausiu būdu, priklausomai nuo perspektyvos.
Tam įtakos turi auklėjimas, mokslas, bet, iš esmės, žmogus visada renkasi tai, kas jam geriausia, ir stengiasi išvengti blogybių. Todėl esame visiškai valdomi malonumų bei kančių vadelėmis, neturime jokios valios laisvės, tarsi nebūtų nė mūsų pačių.
Tokia forma vystėmės iki šios dienos, nors ir didžiuojamės savo aukštais kultūros, meno, mokslo, statybos pasiekimais. Visi jie atsirado be žmogaus įsikišimo: žmogus tiesiog ieškojo maksimalios naudos sau, veikiamas Kūrėjo jam parengtų vidinių ir išorinių sąlygų.
Todėl žmogus šį bei tą keitė, darė lyg mažas vaikas, žaidžiantis su jam duotu žaislu. Tik žmoguje dar vystosi blogio suvokimo jausmas. Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse jis vystėsi instinktyviai, kaip gyvūnas, o žmogaus lygmenyje jis vis dėlto ieškojo, kas jam geriau ir kas blogiau.
Gyvūnas nemąsto, jis visada žino, kaip elgtis, jam situacijos suvokimas ir nurodymas veikti atsiranda vienu metu. O žmogui – ne, todėl jam reikia vystyti mokslą, kad sužinotų, kaip geriausiai elgtis vienu ar kitu atveju.
Tai reiškia, kad mes vystėmės procese, vadinamajame „beito“ – „savo laiku“. Ir galėjome taip tęsti, jei nebūtume susidūrę su didelėmis problemomis. Mums jau nebenurodinėja iš aukščiau, kaip elgtis, nesufleruoja instinktyvių sprendimų.
Dabar patys savo „malda ir gerais darbais“ turime sukelti teisingas ateities būsenas. Tam mums reikia naujo mokslo, nukreipto prieš mūsų prigimtį, nes dabar turime perimti papildomą Kūrėjo darbą.
Dėl to turime gauti „iš aukščiau dieviškumo dalį“. Jei Kūrėjas jos neduoda, tai reikia kaip nors išsireikalauti – parsisiųsti iš aukščiau naują programą, pagal kurią galėtume judėti pirmyn. Tai reiškia, kad mums būtina dvasia – ta dalis, kuri leidžia mums sužinoti, kaip tęsti savo egzistavimą šiomis naujomis sąlygomis.
Ar „numatytu laiku“, ar „greitindami laiką“, bet turėsime įgyti šią naują programą: naują darbo tvarką, sąmonę, sprendimus, pojūčius, apsiginkluoti visomis jėgomis, kad nuo šiol galėtume tęsti savo vystymąsi nebe instinktyviai, o savarankiškai. Todėl atsiranda kabalos mokslas, kuris mums tai paaiškina. Supraskime: esame naujoje epochoje.
Iš 2014 m. balandžio 25 d. pamokos pagal straipsnį „Nusipelnėme achišenos (laiko greitinimo)“
Daugiau šia tema skaitykite:
Pačioje apverstos piramidės apačioje