Kongresas Naujajame Džersyje. IV pamoka
Kaip mums atskleisti Kūrėją? Būtent šiuo tikslu sukurti pasauliai, visa žmonija su savo ilga istorija, kuriai vystantis nesuprantame, iš kur esame ir kur link einame, kas kiekvieną minutę su mumis vyksta.
Taip vystomės nesuprasdami ir nežinodami įvykių prasmės. Bet vieną kartą pasiekiame tokį vystymosi tašką, iš kurio galime atskleisti visko, kas su mumis vyksta, priežastį ir esmę. Per realybę, esančią prieš mus, galime atskleisti tai, kas ją išjudina.
Kitaip tariant, aš egzistuoju pasaulyje. Tai reiškia, kad jaučiu save, esantį kūne. Turiu jausmus ir protą, jais juntu savo egzistavimą, taip pat suvokiu realybę, kurioje esu. Ši realybė egzistuoja ir kinta. Išeina, kad esu aš ir aplinka. Aplinka – tai viskas, ką galiu suvokti savo jutimo organais.
Kabalistai sako, kad už visos šios realybės – jos viduje ir išorėje – yra visa apimanti jėga, kuri prasiskverbia visur ir vykdo visus veiksmus šalia manęs ir manyje.
Jeigu taip, tai pirmiausia turiu rasti bazinį tašką, iš kurio nustatysiu, kas keičiasi išorėje ir viduje, atpažinsiu permainas. Šis vidinis taškas – mano Aš, jame yra tik viena suvokimo savybė – „jaučiantysis aš“.
Taigi, man duotas pratimas – nuolatinis, besitęsiantis visą gyvenimą. Kaip per viską, kas keičiasi manyje ir aplink mane, mano jausmuose ir prote, kaip vidiniais pokyčiais suvokiu išorines permainas, kaip visame vyksme manyje ir šalia savęs atskleidžiu nepastebimą jėgą, neapčiuopiamą norą, kuris vykdo visus veiksmus ir visus pokyčius.
Ši jėga visą laiką kuria tam tikras būsenas, nuolat keičia jas ir aplinkos sąlygas. Jei būsiu jautrus ir dėmesingas, stengsiuosi išsaugoti gebėjimą analizuoti, tikrinti, išskirti šią jėgą, tai laipsniškai imsiu atpažinti ją visuose veiksmuose savyje ir išorėje. Pradėsiu suprasti ir jausti ją taip, kad nebereaguosiu į vidinius ir išorinius pokyčius, o matysiu priežastį – jėgą, realizuojančią šiuos veiksmus.
Žinosiu, kodėl ji taip elgiasi, kokiu tikslu, ko ji siekia, kaip ji visą laiką mane moko labiau ją pajusti, suprasti, atskleisti iki tokio lygmens, kai atmesiu visą išorę – tai yra save ir aplinką, ir pamatysiu, kad aš (tas vidinis taškas, iš kurio visą laiką stengiausi atskleisti šią jėgą) ir ši jėga susiliejome į viena.
Ir nėra šios išorinės realybės, nėra mano kūno, mano jausmų ir proto, nėra aplinkos su visa jos netvarka, nėra pasaulio, pilno žmonių. Visa tai išnyksta ir lieka tik ryšys tarp manęs ir šios jėgos. O visa, kas vyko tarp mūsų, buvo tik tam, kad išvystytų tiesioginį mūsų ryšį, tokią vienybę, kuri vadinasi „susiliejimu“.
Štai toks mūsų darbas. Dėl jo turime eiti į plačiąją visuomenę, vienytis su grupe, mokytis, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Galų gale turime dirbti tokį dvasinį darbą, kuriame nuolat stengtumės atskleisti šią viską išjudinančią ir nulemiančią vidinę jėgą.
Iš kongreso Naujajame Džersyje, IV pamoka, 2014 m. rugpjūčio 8 d.
Daugiau šia tema skaitykite: