Materialiajame pasaulyje egzistuoja objektai, atitinkantys dvasines kategorijas „kūnas“, „drabužiai“, „namas“, „kiemas“ ir viskas, kas yra už jo ribų: supantis pasaulis, visata. Visa tai įtraukta į mūsų norus, nes būtent juose suvokiame pasaulį.
Jei neturėčiau troškimų, tai nematyčiau to, kas vyksta aplinkui. Mūsų pasaulyje yra daugybė objektų, jėgų, savybių, kurių nejaučiu, nes jų nėra mano noruose.
Šiandien fizikai kalba, kad egzistuoja pilkoji materija, tamsioji materija ir t.t., bet mes jų nematome, nejaučiame. Mes tiesiog alternatyviai pradedame atskleisti, kad šis reiškinys egzistuoja, nes jis daro poveikį žvaigždžių ir planetų gravitacijai. Kitaip tariant, tai kažkokiu būdu pasireiškia, bet neakivaizdžiai, netiesiogiai.
Jaučiame tik jėgų, objektų poveikio pasekmes, net tiksliai nežinome, kas tai: objektai ar tik jėgos. Juk mūsų norai dar neišgvildenti, nevisiškai atskleisti, kaip vaiko, kuris pradžioje nieko nežino ir nesupranta. Palaipsniui jo norai vystosi, jis pradeda matyti, suprasti, jausti. Antraip negalima nieko iš jo reikalauti. Čia ir glūdi auklėjimo esmė.
Kitaip tariant, auklėjimas – tai norų plėtimas ir gilinimas. Pagal tai, kiek galiu įsigilinti į norus, aš pradedu matyti, suvokti, kaip reikia ką nors daryti. Priešingu atveju viskas nepagrįsta: man kažką sako, o aš nesuprantu, nes kaip mažas vaikas negaliu surasti savyje adekvačių pojūčių, apibrėžimų. Kiekvienas iš mūsų turi norų iki begalybės, mes net neįsivaizduojame kokių! Todėl turime juos vystyti savyje. Pagal tai suprasime, pajausime pasaulį ir pamatysime, kokiu būdu reikia jį keisti toliau.
Keisti pasaulį – vadinasi – keisti savo norus tol, kol pajausime juose tikrąją visatą, ir kol ši visata susilies į vieną baltą šviesą.
Iš 2014 m. vasario 20 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“
Daugiau šia tema skaitykite: