Kongresas Sočyje, ketvirtoji pamoka
Grupė yra viena visuma, ir kiekvienas gauna tik tai, kas egzistuoja visoje grupėje, nė vienas nesijaučia tarsi būtų ypatingas vienetas.
Grupėje negali būti jokių skirtumų tarp vyrų ir moterų, tarp seniau esančių ir naujokų, jokių nesutarimų, jokios atskirties ir susikirtimų.
Joje nėra pavienio požiūrio, atskiro nuo kitų, nes vienas yra ranka, kitas – koja, trečias – liemuo ir t. t. Visi – viena visuma, vienas kūnas, kuris yra absoliučioje sąveikoje, visiškoje santarvėje su visais jo organais.
Kiekvienam tai turėtų būti svarbiausia, ir, atsižvelgdami į tai, niekam neturime reikšti jokių pretenzijų. Man suteikiama galimybė dalyvauti grupėje, ištirpti joje, ir šios galimybės iš manęs niekas neatima, juk ją suteikia Kūrėjas. Jis atvedė mane čia, suteikė man draugus kaip savo atstovus, per kuriuos turiu vienytis su Juo. Tame aš esu.
Svarbiausia, kad kiekvieną sekundę galiu vis labiau ir labiau ištirpti grupėje, prarasti save tarp jų taip, kad jie vadovautų visomis mano mintimis, jausmams, norams, elgesiui, mano pasaulėjautai. Kai tik pasieksiu tokią būseną, iš karto pajausiu kitą dvasinę pakopą, nes ji juntama mūsų vienybėje. Jei ją pasiekiu, ištirpdamas visuose, tai peršoku į kitą lygmenį.
Iš 2014 m. liepos 14 d. ketvirtosios pamokos Sočyje
Daugiau šia tema skaitykite:
Būrys nepastebėjo, kad prarado kareivį