Sankt Peterburgo kongresas. 2-oji pamoka
Klausimas. Baimė, susipynusi su meile – tai ir yra tas nerimas, virpėjimas prieš Kūrėją? Ar tai kažkoks naujas, mūsų pasaulyje dar nepasireiškęs, jausmas?
Atsakymas. Mes nekalbame apie tai, kas pasireiškia mūsų pasaulyje, t. y. egoistiniuose noruose. Juk juose nėra nieko, išskyrus gyvūninę baimę dėl savo žemiško egzistavimo ir meilę malonumams, užpildantiems mano gyvūninę esmę.
Mes nekalbame apie tai, ką jaučia gyvūninis kūnas, o bandome įsivaizduoti save  duodančiaisiais, ten kur karaliauja dvi savybės: meilė ir virpulys. Mes galvojame tik apie tai, kas vyksta ne mumyse, o išorėje, kas nukreipta į kitus, o per juos į Kūrėją – bendrą davimo ir meilės savybę.
Klausimas. Kodėl nejaučiame to virpulio, apie kurį Jūs kalbate?
Atsakymas. Nes dar nepasiekėte reikiamos išsivystymo stadijos.
Kai žmogus kuo nors labai rūpinasi, virpa, nerimauja, jam atrodo, kad jis labai stengiasi, bet nepasiekia to, ko jam reikia. Tada pradeda svarstyti: „Kas yra? Turėtų pavykti, bet nepavyksta. Aš tiek metų mokausi, tiek daug dirbu su savimi, tiek platinu, tiek padariau! Kur suklydau, kas nepavyko? Kodėl nematau teigiamų pokyčių? O gal pokyčiai tame, kad aš jų nematau? Bet aš turiu tai žinoti”. Žmogui kyla reikalavimas. Jis kyla dėl jo pastangų.

Iš 2014 m. rugsėjo  19 d. kongreso Sankt Peterburge 2-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Nepavesti grupės