Dvasinis vystymasis susideda iš dviejų etapų. Pirmajame etape žmogus dar nesugeba susieti savęs su Kūrėju, ir Šviesa jį kol kas mažai apšviečia. Antrajame etape, Šviesos veikiamas, jis ima jausti tam tikrą ryšį su Kūrėju.
Žmogus pats nesupranta, iš kur tas ryšys, bet pradeda jį pastebėti. Panašiai būna gyvenime, kai nekreipiame dėmesio į kokį nors žmogų, bet staiga jis tampa svarbus, imame galvoti apie jį.
Taip atsitinka ir su Kūrėju. Tuomet žmogus pradeda vertinti savo būsenas, tikrinti, ar yra ten nors menkas ryšys su Kūrėju, ar suteiks tai Jam malonumo, ar sukels atgarsį?
Kaip ir bet koks vystymasis, šie pokyčiai vyksta dėl grąžinančios į šaltinį Šviesos poveikio. Žmogus ima domėtis, ar jo veiksmai bei mintys susiję su Kūrėju, kaip tai atrodo Kūrėjui, ar Jis džiaugiasi.
Taip pat svarbu, ką jis įsivaizduoja kaip „Kūrėją“, ar tapatina Kūrėją su davimo savybe, meile, kuri atsiskleidžia tautoje.
Iš 19-ojo „Šamati“ straipsnio: „O savo egoistiniam norui jis turi pasakyti: „Aš jau nusprendžiau negauti jokio malonumo dėl tavęs, juk tavo noras atskiria mane nuo Kūrėjo, dėl skirtingų savybių atsiranda atotrūkis ir nutolimas nuo Kūrėjo.“
Tai ir lemia, į kurią pusę linksta žmogus. Kuo svarbesnė jam Kūrėjo gaunama nauda, tuo mažiau dėmesio skiria savo asmeninei naudai. Asmeninis jo malonumas – teikti džiaugsmą Kūrėjui. Tai tampa pačiu svarbiausiu laimėjimu.
Iš 2014 m. lapkričio 11 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite: