Klausimas. Kaip gamta mus vysto per sapnus?
Atsakymas. Budri būsena vadinasi „diena“. Sapnuodami išeiname iš ankstesnės budrios būsenos ir galime užmegzti ryšį su kita aktyvia būsena. Sapnas – tai „mažoji būsena“ (VAK pakopos), per kurią savo ankstesnę budrią būseną galiu susieti su būsima.
Panašiai, kaip automobilyje su mechanine pavarų dėže visada reikia perjungti pavarą į neutralią padėtį perjungiant iš pirmosios į antrąją, ir iš antrosios į trečiąją ir t.t. Tarp jų visada yra neutralioji padėtis – tai ir yra sapnas.
Tik nusileidus į neutralią padėtį galima pakilti į antrąją. Po to vėl nusileisti iš antrosios į neutraliąją ir pakilti iki trečiosios. Niekaip kitaip nepereisi iš vienos būsenos į kitą – tik per sapną.
Taigi, tampa aišku, kodėl sapnas toks svarbus ir užima reikšmingą laiko dalį – net 8 valandas. Jei jau mūsų prigimtis egoistinė, t. y. visi mūsų prigimtiniai ketinimai nukreipti į naudą sau, tai verta išpildyti savo kūno reikalavimus. Rambam rašo, kad žmogus turėtų miegoti pakankamai laiko.
Jeigu gyvename materialiame pasaulyje, tai privalome elgtis normaliai, ir sapnas tampa paprastu fiziologiniu procesu. Jeigu žmogus jau yra ant dvasinės pakopos ir veikia dėl davimo, tai kyla klausimas: kas jam yra sapnas?
Kabalisto sapnai taip pat gali būti dieną patirtų materialių įvykių pasekmė. Bet kadangi dienos metu jis siekia naujos dvasinės būsenos, tai sapno metu gali dvasiškai pakilti arba bent jau atlikti tam būtinus išsiaiškinimus.
Kabala sapnus traktuoja kaip dienos tęsinį – budrios būsenos tęsinį. Tai fiziologiškai būtina būsena tiek žmonėms, esantiems tik šio materialaus pasaulio rėmuose, tiek ir tiems, kurie yra aukštesniajame pasaulyje, ant dvasinių pakopų.
Iš 2015 m. sausio 11 d. 496-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą
Daugiau šia tema skaitykite: