Klausimas. Ar anksčiau būta žmonių, atskleidusių savo sielą? Jei taip, kur yra siela tų, kurie jos neatskleidė?
Atsakymas. Visais laikais buvo daugybė kabalistų. Pirmasis iš jų – Adam Rišon, vėliau sekė dvidešimt kabalistų kartų iki Abraomo, po jo – Izaokas, Jokūbas, Mozė ir t. t. iki mūsų dienų.
Visi šie kabalistai pasiekė ypatingą būseną, sukūrė ypatingą indą, vadinamą „siela“, Jame atskleidė aukštesniąją jėgą ir amžinąjį gyvenimą. Mums visiems irgi teks tai atlikti.
Klausimas. Kur dabar yra jų siela?
Atsakymas. O ką reiškia žodis „yra“, kur toji vieta? Pradėję siekti dvasinio pasaulio, suvokiame, kad vietos nėra. Šiais laikais netgi kvantinės fizikos specialistai sako, jog nėra nei vietos, nei laiko, nei judėjimo, kad visi šie parametrai – santykiniai, netikri.
Kai žmogus liaujasi vien „siurbęs“ į savo egoizmą, kai ima „išeiti“ iš jo, ir leidžiasi eiti artimo link, jis pajaučia tikrovę už savęs, už egoizmo rėmų. Tuomet pradingsta visi laiko, judėjimo ir erdvės sąlyginumai.
Klausimas. O jei žmogus miršta? Juk tie kabalistai, apie kuriuos kalbėjote, gyveno prieš tūkstančius metų…
Atsakymas. Miršta kūnas – gyvūninis lygmuo, o ne tai, kas priklauso sielai. Jei gyvendamas žmogus pasiekė davimo artimui lygmenį, t. y. įgijo sielą, tai su šiuo pojūčiu ir liks. Tai neišnyksta.
Kaip sakė mano mokytojas Rabašas, kai miršta suvokusio dvasinį pasaulį žmogaus fizinis kūnas, tai panašu į marškinių nusivilkimą ir išmetimą skalbti. Tik tiek. Mūsų fizinio kūno ir vidinės sielos santykis toks pat.
Iš 2015 m. gegužės 10 d. radijo stoties 103FM programos
Daugiau šia tema skaitykite: