Klausimas. Kokią naudą mums teikia kabalos mokslas kasdieniame gyvenime? Ar jis suteikia gyvenimui daugiau pilnatvės ir laimės?
Atsakymas. Prieš penkiasdešimt metų žmonės galvojo, kad pasaulis juda geresnio gyvenimo link, ir visos šalys suklestės taip kaip JAV ir Europa. Ir iš tikrųjų, esant šiuolaikiniam išsivystymo lygiui, žmogus gali susikurti rojų šioje Žemėje.
Tačiau yra mumyse kažkas tokio, kas griauna visus mūsų planus ir neleidžia pasiekti šios svajonės. Matome, kad šiandien turime visas sąlygas sukurti nuostabų gyvenimą visiems, bet vietoje to neprasmingai švaistome pinigus, savo jėgas ir gyvenimus kam tik papuola, išskyrus harmoningą tobulėjimą, sveikatos, tobulumo siekį, kitos kartos auklėjimą.
Žmonija tarytum išprotėjo ir visiškai nesupranta, ką daro, o tie žmonės, kurie kelia visą šią netvarką pasaulyje, dar stengiasi visiems parodyti, kokie jie protingi, stiprūs, supratingi. Tik kažkodėl jų valdomas pasaulis labai jau nepatraukliai atrodo.
Matyt, esame valdomi gamtos jėgų, kurių nesuprantame. Kaip galima paaiškinti tai, kad valstybės konfliktuoja tarpusavyje ir eikvoja milžiniškus pinigus ginklavimuisi, visiškai nereikalingiems dalykams, o žmonės miršta badu ir kenčia nuo ligų.
Paprastiems žmonėms lieka apgailėtini trupiniai, skiriami sveikatos apsaugai, saugumui, socialinėms tarnyboms, palyginti su visu tuo kapitalu, resursais ir galia, kuri yra žmonijos rankose. Vadinasi, matome, kad pasaulis valdomas jėgų, kurių mes nekontroliuojame. Ne mes valdome savo gyvenimą, o šios egoistinės jėgos valdo mus.
Kaipgi mums nugalėti blogąjį žmogaus pradą, egoizmą, skatinantį mus daryti beprasmius, neprotingus veiksmus, kurių negali pateisinti jokia sveika logika? Kodėl mes negalime tarpusavyje susitarti, kad mums nereikalingi karai, begalinis varžymasis, konkurencija? Juk galėtume susikurti nuostabų gyvenimą šioje žemėje – tai mūsų jėgoms! Kodėl nepavyksta?
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui žmonės tikėjosi, jog pagaliau atėjo geras, taikus gyvenimas. Tačiau prabėgo pusė amžiaus, ir mes vėl stovime ant karo slenksčio – žymiai baisesnio ir pavojingesnio, galinčio susprogdinti visą mūsų planetą.
Todėl mums būtina suvokti jėgą, kuri mus valdo ir daro tokiais kvailais, ribotais žmonėmis, negalinčiais valdyti savojo likimo. Egoizmas suremia mus, versdamas muštis tarpusavyje kaip mažus vaikus, nenorinčius vienas kitam nusileisti. Kiekvienas kaip naivus, užsispyręs kūdikis nori kitiems įrodyti, kad jis didesnis, stipresnis. Kurgi mūsų rimtas požiūris į gyvenimą, išmintis, logika, praktiškumas?
Mūsų dienomis atsiranda daug moterų, užimančių aukštus postus. Atrodytų, kad moterys šioje srityje bus blaivesnio proto ir galės geriau valdyti pasaulį, įvesti jame tvarką.
Tačiau matome, kad mūsų kartos moterys, patekusios į vyriausybę, ima veikti taip pat neatsakingai kaip ir jas supantys vyrai. Matyt, jos patenka į aplinkos įtaką, todėl tarptautiniuose santykiuose nesulaukiame to atšilimo, kurį jos galėtų inicijuoti.
Esame visiškoje negatyvios jėgos – mūsų egoizmo – valdžioje ir neturime jėgų kovoti su juo. Neturime jokios galimybės prieš jį atsilaikyti, nes egoizmas viršesnis už mus – tai aukštesnioji jėga.
Jis pasiruošęs vesti mus prie bedugnės, iki susinaikinimo, kol susprogdinsime Žemės rutulį, suskaldysime jį į gabalus. Žmogus pasiruošęs mirti dėl savojo egoizmo. Egoizmas stipresnis už mirties baimę, yra aukščiau už mūsų gyvenimą.
Jeigu taip, tai mūsų padėtis atrodo visiškai beviltiška, ir esame pasmerkti. Tačiau čia atsiskleidžia kabalos mokslas, kuris aiškina, kad ši blogio jėga tikslingai taip mus valdo tam, kad suprastume, jog mums reikalinga kita jėga, kuri geba tam pasipriešinti.
Ši antroji jėga – taip pat aukštesnioji, tačiau ji priešinga egoizmo jėgai ir galės ją atsverti. Kol kas visame pasaulyje – negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse – veikia vien tik blogio jėga.
Jeigu norime nuo jos išsigelbėti, kad visi nežūtume ir nesunaikintume Žemės, tai mums būtina rasti kitą gamtoje esančią jėgą – gėrio jėgą. Šią gerąją jėgą ir padeda atskleisti kabalos mokslas.
Daugiau šia tema skaitykite: