Laikas – tai vidinis, asmeninis, psichologinis, egoistinis parametras, kai aš matuoju laiką nuo tos akimirkos, kai ko nors noriu siekiu, iki tos, kai norą įgyvendinu. Laiką visada jaučiu kaip užpildymo trūkumą.
Jei ko nors užsinorėjęs gaučiau iš karto, laiko nejausčiau. Tai vadinama būti virš laiko. Jei gavimas vyktų begaliniu greičiu, laikas priartėtų prie nulio.
Visa mūsų gamta egzistuoja žemiau šviesos greičio, todėl visi procesai vyksta ribotu greičiu. Todėl yra laikas. Juk laikas, greitis ir atstumas – tarpusavyje susiję dydžiai.
Teoriškai, jei iš karto gautume tai, ko trokštame, laiko nejaustume.
Kaip galėčiau pasiekti būseną, kurioje laikas būtų lygus nuliui, t. y. greitis būtų begalinis, o atstumas sutrumpėtų iki nulio, t. y. erdvė virstų tašku? – Tuomet, kai galėdamas atlikti veiksmą, tuoj pat jį ir atlikčiau – tą pačią akimirką, kai tik užsinoriu. Tai įmanoma tik davimo veiksme, kuris priklauso nuo manęs.
Jei nuo dabartinio mūsų tarpusavio ryšio, kuriame kiekvienas ima iš kitų, pereitume prie tokio ryšio, kuriame kiekvienas galėtų, turėtų ką duoti ir duotų kitiems, o šie norėtų iš jo gauti, tuomet nejaustume laiko.
Laikas – tai įprotis, tai absoliučiai psichologinis parametras. Apie tai jau kalba ir mokslas.
Iš esmės, ko mums reikia, kai kalbame apie tikrąją gyvenimo realizaciją, apie mums suteiktą teisingą laiko valdymą? Turime žinoti, kaip įgyti nesavanaudiško davimo savybę, kurios padedami pakiltume į lygmenį be laiko, vietos ir judėjimo.
Juk jei laikas lygus nuliui, tuomet nėra judėjimo ir erdvės, viskas yra toje pačioje vietoje, taške. Tokią būseną galime pasiekti, jei pakeisime tik savo santykį iš gavimo į davimą.
Iš 2014 m. balandžio 22 d. 356-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą
Daugiau šia tema skaitykite: