Klausimas. Kur glūdi amžinos jaunystės paslaptis?
Atsakymas. Amžinos jaunystės paslaptis ta, kad reikia ištaisyti savo prigimtį iš egoistinės, verčiančios rūpintis tik savimi, į altruistinę, kad rūpintumės tik kitais.
Tai visiškai kitoks požiūris į gyvenimą ir žmones. Kas liaujasi rūpintis savo amžinu gyvenimu bei jaunystės išsaugojimu ir ima rūpintis kitais, būtent tas ir lieka gyventi amžinai. Juk jis tampa panašus į amžiną, tobulą, begalinę gyvenimo Šviesą, užpildančią visą kūriniją.
Žmogus keičia savo prigimtį į Šviesos prigimtį ir virsta kanalu, kuriuo Šviesa sklinda kitiems žmonėms. Jis gauna Šviesą tik tam, kad perduotų kitiems.
Klausimas. Ir dėl to jis nesensta?
Atsakymas. Visas mūsų gyvenimas vyksta biologiniame, gyvūniniame, kūne, todėl jis toks trumpas. O amžinai egzistuoti bus įmanoma, jei savyje išvystysime davimo ir meilės jėgą, vadinamą siela.
Tokią jėgą įgijęs žmogus jaučiasi priklausąs amžinybei, kitai tikrovei, Aukštesniajam pasauliui, rojaus sodui. Tad jo nejaudina jo fizinio kūno, šios baltyminės medžiagos, mirtis.
Jis turės pasenti ir numirti – tai neišvengiama, ir taip bus visada. Tačiau gyvendamas šiame kūne jis turi galimybę atskleisti savo sielą, išplėsti ją ir pakelti į tokią pakopą, kad savo vidine davimo ir meilės jėga taptų panašus į Šviesą, bendrąją tikrovės jėgą, vadinamą Kūrėju.
Klausimas. Ar tai kaip nors susiję su religija?
Atsakymas. Tai visiškai nesusiję su religija ir suprantama kiekvienam žmogui bet kurioje pasaulio dalyje. Žmogaus gyvenimas neapsiriboja vien materialiu kūnu, kuriam lemta anksčiau ar vėliau pasenti ir numirti. Šis materialus gyvenimas mums duotas kaip laiminga galimybė gyvenant šiame kūne įgyti ir išvystyti savo sielą.
Paprastas žmogus viską jaučia per savo kūną, dėl to jam svarbu, koks tas kūnas – jaunas ar senas, raukšlėtas ar ne. O mes kalbame apie tai, kaip už savo biologinio, baltyminio, materialaus, gyvūninio kūno išvystyti dar vieną – dvasinį kūną, kitaip tariant, norą duoti ir mylėti, rūpintis kitais.
Šis noras vadinamas dvasiniu kūnu arba siela. Gyvendami materialiame kūne, galime išvystyti dvasinį kūną – norą duoti. Taip palaipsniui visomis mintimis, ketinimais, pojūčiais pereiname į dvasinį kūną ir susitapatiname su savo siela.
Nors mūsų fizinis kūnas tebegyvena šiame pasaulyje kaip ir visi kiti, mums vis svarbesnis tampa dvasinis kūnas. Jaudinamės būtent dėl savo sielos, ją vystome, o fiziniam kūnui teikiame vis mažiau reikšmės, kol jis visai pradingsta iš mūsų dėmesio lauko.
Nejuntame jo fizinės mirties, kaip kiti žmonės šiame pasaulyje. Tiesiog ateina toks laikas, kai visai atsiskiriame nuo savo kūno, nes su juo daugiau nebėra ką veikti. Juk išvystėme savo sielą ir per ją jaučiame savo egzistavimą davimo ir meilės jėgoje, Aukštesniojoje Šviesoje, kuri užpildo visą kūriniją.
Iš 2015 m. birželio 2 d. 580-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą
Daugiau šia tema skaitykite: