Klausimas. Iš kur ateina gyvenimo jėga, dėl kurios mes egzistuojame: iš žemės, iš saulės?
Atsakymas. Gyvenimo jėga vadinama „šviesa“, ir ji išeina iš visko, iš visos gamtos. Mes egzistuojame to lauko viduje.
Tačiau būdami egoistai ir norėdami gauti vien savo naudai, iš jos galime sugerti tik kibirkštėlę gyvenimo, minimalią jėgą, kuri palaiko mūsų materialų gyvavimą gyvūniniame lygmenyje.
Visa gamta užpildyta gyvenimo energija, bet mūsų egoistinis noras leidžia mums paimti iš jos tik menką porciją, galinčią suteikti gyvastį mūsų kūnui ribotam laikui.
Kol žmogus jaunas, jis geba iš gamtos gauti daugiau gyvybinių jėgų. Sendamas vis labiau nuvargsta, gauna vis mažiau gyvenimo energijos, kol ji visiškai išsenka.
Klausimas. Kiekvienas žmogus svajoja pažinti amžinos jaunystės paslaptį, kodėl jis pavargsta?
Atsakymas. Todėl, kad žmonės nežino šios paslapties, kuri suteikia jiems galimybę gyventi amžinai. Paslaptis ta, kad žmogus turi išsitaisyti, turi tapti panašus į Aukštesniąją gamtos jėgą – toks pat duodantis ir mylintis. Tuomet jis galės gauti daugiau gyvenimo energijos.
Ši gyvenimo energija neribota, ji vadinama begalybės Šviesa. Ir mes, būdami egoistai, apribojame savo galimybes ją gauti, nes norime viską panaudoti tik sau, tad iš begalinio gyvenimo šaltinio gauname tik mažą gyvenimo kibirkštėlę.
Žmogus tarsi stovi prie sraunios vandeningos upės ir iš jos mažyčiu puodeliu semia energiją, kad palaikytų savo gyvybę. Kol dar jaunas, jam pavyksta šį bei tą pasisemti. Bet paskui sensta, išvargsta, ir nebeturi jėgų, kažko sau pasisemti.
Tačiau žmogus gali tapti panašus į tą Šviesos srautą ir egzistuoti jame. Žmonija dar neatskleidė šios paslapties. Šis patentas skirtas visiems, tačiau mes turime jį pažinti palaipsniui. Turime būti jam pasiruošę ir tiek išsivystę, kad suprastume, kaip juo naudotis.
Juk tam mums prireiks pakilti virš savo prigimties, kuri visiškai egoistinė ir nukreipta į gavimą, įsiurbimą, savęs pripildymą.
O čia žmogui teks pasitelkti priešingą požiūrį: gauti vien tai, kas būtina kūnui, ir daugiau nesijaudinti dėl savęs, rūpintis tik tuo, kaip perduoti šią didelę Šviesą visai žmonijai.
Aš pradedu galvoti ne apie save, o apie visus kitus, ir taip prilygstu Aukštesniajai jėgai, gyvenimo Šviesai. Tada pasineriu į ją kaip į upę ir tampu toks pat amžinas ir tobulas.
Iš 2015 m. birželio 2 d. 580-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą
Daugiau šia tema skaitykite:
Amžinosios jaunystės paslaptis