Klausimas. Pastaraisiais metais vaikų auklėjimas labai pasikeitė. Anksčiau tėvai vaikams vadovavo ir, jeigu vaikas atsisakydavo vykdyti nurodymus, bausdavo.
Šiandien kiekvienas tėvas peržiūri savo santykius su vaiku, bando su juo kurti kitaip.
Situacija tampa neaiški, kai, pavyzdžiui, jaunas trimečio tėtis sako: „Aš nemėgstu vaikui nurodinėti ir reikalauti iš jo paklusnumo. Nenoriu, kad paaugęs jis nuolankiai vykdytų tai, kas jam sakoma. Vaikas geriau žino, kas jam gerai, dėl to tegu pats sprendžia.“
Tačiau vaikas tikrai ne visada supranta, kas jam yra gerai ir blogai. Ką jūs manote šiuo klausimu? Kiek toks tėvų požiūris teisingas?
Atsakymas. Jeigu tėvai nori, kad jų vaikas suaugtų, jie turi jam sukurti tinkamą socialinę aplinką – tokią, kurioje netgi trimetis mažylis gautų tam tikrų signalų iš aplinkinių, prabudinančių jį sąmoningai, tikslingai veiklai. Tuomet vaikas vystytųsi taip, kaip tėvai nori.
O iš kur vaikas gaus teisingas nuostatas tuščioje vietoje, vakuume, kuomet tėtis su mama nieko nereikalauja ir neaiškina, o vaikas pats nežino, kas dėl ko? Žinoma, kai jis paaugs, įgis mobilųjį telefoną, kompiuterį ir kita, o dvejų trejų vaikas nežino, iš kur ir ką imti.
Jam būtinas bendravimas, vaikystėje tai – pats svarbiausias dalykas. Pirmus dvejus metus vaikas iš viso nejaučia kitų, tiktai save, ir gali sąveikauti tiktai su negyvąja, augaline ir iš dalies su gyvūnine gamta. Tik vėliau atsiranda noras sąveikauti su kitais vaikais, kai kada su suaugusiaisiais. Tuomet būtina galvoti apie ugdančią aplinką.
Dėl to tėvai negali palikti visko savieigai: „Tegu galvoja ir daro pats“. Ką reiškia „pats“? Tuo jie tiesiog vaiką pakabina beorėje erdvėje, juk tai, kuo jį iš pradžių aprūpindavo mama su tėčiu, vėliau turi aprūpinti draugai, suaugusieji, platusis pasaulis.
Iš 2015 m. liepos 7 d. TV laidos „Paskutinioji karta“, Nr.14
Daugiau šia tema skaitykite: