Komentaras. Mokslininkai nustatė, kad patys didžiausi egoistai – altruistai. Tai įrodyta ir neuronų, ir ekonomikos lygmenyse. Yra netgi tokia sąvoka „altruistinė bausmė“ – nubausti kažką kitą, kad gautum iš to malonumą.
Kitaip tariant, bausdami tuos, kurie kenkia, kurie neatneša žmonėms laimės bei laisvės, mes savo egoizme kylame vis aukščiau.
Atsakymas. Žinoma, galime papirkti žmogų dovanomis, patarnaudami jam, rodydami jam savo meilę. Šitaip visą laiką iš mūsų ką nors gaudamas jis mėgausis ir pripras prie pripildymo, malonumo. Taip mes jį prie savęs priklijuojame!
Iš esmės tai yra vadinamasis „moters darbas“. Tai moters funkcija, kai ji aptarnauja vyrą, o šis jaučia joje motinišką funkciją, jam jos reikia.
Nematau čia nieko blogo. Taip mes, egoistai, bendraujame tarpusavyje. Jeigu man kas nors būtų nereikalingas, aš visai nepastebėčiau jo stovinčio šalimais! Visada pastebiu tik tai, ko man reikia, iš ko galiu gauti kokios nors naudos, arba priešingai – pastebiu tai, kas trukdo, grasina, kitaip tariant, veikia mano norus neigiamai arba teigiamai.
Tačiau pats aukščiausias egoizmas – iš tikrųjų altruistinis. Tai ištobulintas egoizmas, kai aš, suprasdamas, kas kitam gera, tiesiog kaip gyvūnėlį ar vaiką pamažu jį prisijaukinu: arba apgaunu, pripildau, o po to išprovokuoju tam tikrą reakciją į save, kai jis be šito nebegali ir tampa man įsipareigojęs.
Klausimas. Kas atsitiks, jei dabar visur matysime egoizmą?
Atsakymas. Nieko. Tai rimta egoizmo stadija, kai supranti, kaip dirbti su kitais žmonėmis, kai žinai, kad jie – taip pat egoistai, ir, kad elgdamasis altruistiškai, nupirksi juos. Tau nereikės jų valdyti jėga, užteks tiesiog gerai pamaitinti.
Tai tokia pati egoistinė nauda, tik aukštesnio lygmens. Kaip nūnai pastebi mokslininkai, taip ir paprasti žmonės išvys, kad visa tai tėra egoizmas: motina myli savo vaikus gyvūnine, paprasta meile, viską jiems atiduodama, jai reikia vaikų, o vaikams jos.
Komentaras. Bet žmonės įsitikinę, kad motinos meilė – tikra altruistinė meilė…
Atsakymas. Reikia truputį rimčiau žiūrėti į gyvenimą! Aš tai sveikinu, gerbiu, myliu. Mano motina dar gyva, žinau, kaip su ja elgiuosi, kaip turėčiau elgtis, kaip ji su manimi elgiasi. Bet turime suprasti, kad šį jausmą mumyse pažadina gamta, o ne pats žmogus išsiugdo. Štai koks skirtumas!
Ir tai svarbus momentas: arba veikiu pagal gamtos dėsnį, kuris mane taip sužadina, kad ieškau maisto, sekso, šeimos, ar tokios meilės – pas tėvus. Arba, nepaisydamas savo egoizmo, ugdausi visiškai kitokį požiūrį į kitus, esančius aplinkui: negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus ir žmones!
O tuomet tai, ką išsiugdžiau prieš savo pirmapradę prigimtį – egoistinę ir instinktyvią, padariau tai per jėgą, valios pastangomis, – tai yra mano! Ir tuo galiu didžiuotis!
Mumyse vystosi vadinamieji egoistiniai „rešimot“ – informaciniai įrašai, diktuojantys man, jog turiu pakilti virš savęs, kad pasiekčiau aukštesnę būseną. Egoistinę!
O kaip kitaip suprasiu kitą būseną, jeigu ji neatrodys man egoistinė? Aš ją jaučiu taip – „noriu!“. Noriu ne tik šio pasaulio, bet ir kito – aukštesniojo, būsimo, kur nėra mirties, jokių apribojimų! Noriu viską matyti, turėti, suprasti, jausti!
Aš tam pasiruošęs! Kabalos mokslas sako: „Nori? Prašom! Tik tam reikia atlikti štai šitai. Leisk tau padėsiu“. Ir padeda. Pasirodo, kad ši pagalba nukreipta prieš mane, kai viduje apsiverčiu ir jau imu mąstyti kitokiomis kategorijomis: ne gavimo, o davimo, rūpinuosi ne savimi, o kitais.
Per tai jaučiu poilsį, prisipildymą, šito siekiu! Ir tai ne instinktyvi motinos meilė vaikui, kuria ji pripildo save! Čia – aš pripildau kitus. Ir ne vaiką, su kuriuo mane sieja gyvūninis jausmas, o visai svetimus žmones, net priešingus ar atgrasius man.
Taip pasieksime kabalistinės sąmonės pergalę. Tai didelis darbas. Bet mes nugalėsime!
Iš 2016 m. kovo 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“
Daugiau šia tema skaityti: