Klausimas. Sakėte, kad visas mūsų gyvenimas prabėga tarp meilės ir neapykantos. Tačiau kaip neapykanta siejasi su meile?
Atsakymas. Jei nebūtų neapykantos, nebūtų ir meilės. Jei ko nors nenorėčiau ir neprisipildyčiau tuo, tai kaip gi pajausčiau, kad myliu, mėgstu tai?
Meilės laipsnis, jos charakteris, dydis priklauso nuo neapykantos laipsnio, charakterio ir dydžio.
Neapykanta – jausmas, kai ko nors nekenčiu ir noriu būti atstu nuo to, arba, kai labai kenčiu, kad kažko neturiu. Tai visas santykių spektras. Tačiau be to, ko nekenčiu ir to, ką myliu, daugiau nieko nėra.
Esame sukurti iš noro mėgautis, todėl yra dalykų, kurių nekenčiu ir noriu būti toliau nuo jų, nes jie negatyviai veikia mano norą mėgautis. Taip pat yra dalykų, kuriuos mėgstu ir noriu būti šalia jų, nes jie teigiamai veikia mano norą patirti malonumą. Štai toks visas gyvenimas – tarp man gerų ir blogų dalykų, tarp neapykantos blogiui ir meilės gėriui.
Bet gal turime auklėti save, keisti supratimą apie gėrį ir blogį, kuo mėgautis, o kuo ne? Tam reikalingas auklėjimas, reikia keisti žmogaus požiūrį į tai, kas jam atrodo gera ir malonu, ir į tai, ką jis įsivaizduoja kaip blogą ir nemalonų.
Galime pakeisti savo požiūrį į visa tai ir orientuotis ne į tai, ką mėgstame ar ne, o į tiesą ir melą. Juk yra dalykų, kuriuos mėgstu, bet jie – neteisingi, kenkiantys man, ir yra dalykų, kurių nekenčiu, atstumiu, bet jie – teisingi. Taigi, man derėtų atkreipti į juos dėmesį, pažiūrėti atidžiau ir pamatyti, kad su jais iš tikrųjų pasiekiu gėrio.
Kitaip tariant, gyvenime reikia vadovautis ne instinktyviu arba auklėjant įgytu gėrio ir blogio (to, ką aš mėgstu ir to, ko nekenčiu) pajutimu, o aiškintis protu: kas iš tiesų gera, o kas bloga, remiantis ne „malonu“ arba „nemalonu“, o tuo, ką man verta jausti kaip gerą arba blogą.
T. y. blogį ir gėrį nustatysiu ne pagal savo skonį, įgimtą meilę ar neapykantą, o pagal absoliutų gėrį ir blogį – virš savo prigimtinių skonių.
Tai įmanoma, nes žmogus – sociali būtybė, galinti nustatyti, kas yra gėris ir blogis ne tik pagal savo kūniškus pojūčius, bet ir veikiama aplinkos. Juk man reikia kitų žmonių, jie gali mane gerbti arba priešingai – gėdinti. Kadangi esu lengvai pasiduodantis aplinkos poveikiui, galiu pakeisti savo vertybes, imti nekęsti to, ką anksčiau mėgau.
Tarkime, seniau norėjau daryti, kas į galvą šauna, bet staiga pajutau, kad aplinkiniai manęs negerbia, niekina dėl to, kad blogai elgiuosi, esu nevalyvas.
Supratau, kad neturiu pasirinkimo, turiu pasitaisyti, nes aplinkos poveikis man labai svarbus, esminis, jį labai stipriai jaučiu – tiek gerą, tiek blogą. Ir tuomet į savo panieką visuomenei imu žiūrėti kaip į man kenkiantį veiksnį, todėl stengiuosi keisti savo elgesį, požiūrį. Keičiu savo vertybes.
Šitaip galime pakeisti tai, ką mėgstame, ir tai, ko nekenčiame.
Iš 2016 m. vasario 16 d. 692-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą
Daugiau šia tema skaitykite: