Komentaras. Nedaugelis sugeba gyventi pagal senovinį altruistinį principą „Nedaryk kitam to, ko pats nenori“. Kalifornijos universiteto mokslininkai Leonardo Christophe Moore ir Marco Lakobani po daugelio tyrinėjimų priėjo prie išvados, kad yra būdas priversti žmones būti mažiau savanaudiškais ir net pasijausti dideliais altruistais. Pasirodo, galima žmogų paskiepyti ir priversti jį elgtis prosocialiai.
Atsakymas. Pasakyčiau kitaip. Žmogus – tai labai išsivystęs gyvūnas ir jį galima išmokyti neteršti savo namuose, atlikti tam tikras funkcijas, tik reikia tinkamai jį išauklėti, t.y. tinkamai pateikti pačią idėją: už tai – bausmė, o už tai – malonumas.
Ir bausmė ir malonumas – tai elektros impulsai, kurie, perėję per mus, padeda gaminti įvairias aminorūgštis.
Galima sukurti prietaisą, siunčiantį tam tikru dažniu signalą žmogui, kuriam įsiūtas daviklis, ir žmogus, priklausomai, kaip jis elgiasi – gerai ar blogai, jaus malonumą ar bausmę. Tokiu būdu iš žmogaus padarytume Pavlovo šunį.
O jeigu užsiimsime kabalistiniu ugdymu, tai jis pakels žmogų į paties prietaiso, kuris siunčia atlygį ar bausmę, lygmenį. Tam žmogus turi suprasti jo struktūrą ir pats pasiekti itin aukštą lygmenį, kur nėra bausmės, tik didžiulis atlygis. Tačiau tai pasiekti įmanoma tik tada, kai žmogus  visiškai susivienys su kitais ir taps kaip viena visuma.
Kitaip tariant, pasiektume tokią būseną, kai teigiamas gamtos impulsas mus visą laiką užpildytų, o neigiamas veiktų tam, kad išvalytų mums vadinamuosius šlakus – mūsų „gerųjų“ pastangų atliekas ir paliktų vietą amžinybei ir gėriui.
Aš – už susivienijimą su aukštesniąja gamta, bet ne su davikliais, o su Tuo, kuris juos valdo.

Iš 2016 m. kovo 28 d. TV programos „Naujienos si Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruistai – egoistai

Buitinis ir dvasinis egoizmas

Neribotas egoizmo limitas