Klausimas. Kaip priimti artimo žmogaus praradimą? Neįmanoma susitaikyti su tuo, kad ką tik buvo žmogus, ir staiga jo jau nėra. Protas nesutinka su tuo, kad mūsų gyvenimas laikinas. Mirtis mums atrodo nereali.
Atsakymas. Nejaugi toks santykis neliudija mūsų suvokimo ribotumo ir naivumo, savo būsenos nesupratimo, nebrandumo? Neįstengiame suvokti gyvenimo ir mirties.
Tikriausiai iš mūsų gyvenimo galime suvokti tik mažytį fragmentą tarsi maži vaikai ir nežinome, kas iš tikrųjų jame vyksta. Patiriame šoką susitikdami su mirtimi, kad kažkas gyveno ir staiga dingo. Žiūrime į kūną be gyvybės ir stebimės, kad tai jau ne žmogus, ne draugas, ne giminaitis. Buvo žmogus ir nėra. Kaip tai įmanoma?
Šis žmogus gyveno manyje, atsispindėdavo mano savybėse, jausmuose, mintyse. Ir staiga jis beveik išnyko. Kaip gali būti, kad žmogus nustoja egzistuoti? Mūsų protas nesugeba to suvokti. Ir problema čia, matyt, ne pačioje tikrovėje, juk niekas nėra amžina mūsų pasaulyje. Problema – mūsų suvokimo ribotumas, kuris sugeba matyti tik iki mirties slenksčio.
Kodėl gyvenimas taip sudarytas? Kodėl žmogus patalpintas į ribotą kūną, užimantį visai nedidelę vietą tikrovėje? Bet priskiriame šiam kūnui milžinišką svarbą, esminę ir žymiai aukštesnę nei priklausytų fiziniam kūnui, esančiam gyvūniniame lygmenyje.
Mes pripratome prie savo buvimo laikinumo ir puikiai su tuo sugyvename. Ir ne todėl, kad mūsų netrikdo šis žinojimas. Todėl, kad esame gyvi ir negalime matyti toliau nei šis gyvenimas, susitaikome su savo mirtingumo suvokimu ir kažkaip guodžiamės, užslepiame šiuos klausimus, įtikinėdami save, kad toks yra gyvenimas.
Žmonija išranda religijas ir tikėjimus, kurie pasakoja apie pomirtinį gyvenimą. Žmonės tiki jais, nes neturi pasirinkimo, juk visa tai tam tikra mirtingo mūsų gyvenimo kompensacija, kuri staiga nutrūksta.
Bet iš tikrųjų šis klausimas reikalauja gerokai brandesnio požiūrio į save. Mes galime pažiūrėti už gyvenimo ir mirties ribų, už pabaigos tos trumpos tikrovės, kurią dabar matome aplink save.
Ar sugebėsime pamatyti tikrovę aukštesniame lygmenyje, tai yra nustosime suvokti ją kaip gyvūnai, jaučiantys viską tiktai per savo kūno jutimo organus: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą, ir išvystysime savyje naujus, nekūniškus suvokimo organus, kurie nėra mūsų materialiajame kūne, jo gyvūninėje pakopoje?
Apie visa tai pasakoja kabalos mokslas, kuris todėl ir vadinamas suvokimo mokslu, juk „kabala“ reiškia „gavimą“.
Kabala padeda mums atverti akis ir pamatyti tikrą, platesnę tikrovę – tiesiog čia ir dabar, o ne po fizinio kūno mirties.
Iš 2016 m. gegužės 5 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 726 laida
Daugiau šia tema skaitykite: