Komentaras. Dabar į mūsų gyvenimus vis labiau įeina bendrojo vartojimo ekonomika, kuomet galima su kuo nors dalintis biuru, darbo valandomis, naudotis kartu vienu laiku, tais pačiais daiktais, tomis pačiomis galimybėmis, kada kam patogiau.
Atsakymas. Jeigu reikės taupyti, tačiau norėsime gauti iš pasaulio kokios nors naudos, natūraliai būtent taip pradėsime tarpusavyje sąveikauti.
Komentaras. Bendrojo vartojimo ekonomika sukelia tokį susidomėjimą, nes remiasi tarpusavio pasitikėjimu, moko žmones pasikliauti vienas kitu, dėl jos susipažįsta žmonės, kurie, galbūt, kitaip nebūtų susitikę.
Tačiau yra viena problema, kuri jaudina šios ekonomikos kūrėjus: kaip apmokestinti tokią ekonominę veiklą? Jie bijo, kad kai tik įsikiš valstybė, ji viską sugriaus.
Atsakymas. Neabejotinai. Tai virs verslu.
Klausimas. Ar galima iš tikrųjų susikurti bendrų tarpusavio ryšių ekonomiką?
Atsakymas. Pavyks tik tada, jeigu iš anksto auklėsime žmones, kad jie suprastų, kad tai daro dėl to, kad pradėtų gyventi teisingai, t. y. pagal gamtos dėsnius, kad viskas turi būti bendra, ir visi esame susiję.
Klausimas. Tai reikštų, kad priekyje šviečia kilnus tikslas?
Atsakymas. Jis veja mus iš nugaros ir stumia pirmyn. Jis nuolat spaus: traumuos, tampys, kankins, kad vis dėl to jį priimtume.
Jeigu egoistiškai žiūrėsime į tokius dalykus – nieko nebus, išskyrus tarpusavio ginčus: aš paėmiau tiktai laikinai, jis – iš manęs, mes neteisingai supratome vienas kitą ir t. t. Galų gale teismai atmes: ,,Jūs tarėtės tarpusavyje, eikite ir aiškinkitės“, arba iškils dar kokių nors problemų.
Valstybė, iš tikrųjų, turės imti mokesčius, dėl to, kad jeigu aš naudosiuosi kuo nors, kas tavo, o tu – kuo nors, kas mano, tai mes turėsime paslėpto pelno, o pelnas privalo būti apmokestintas.
Juk valstybė gyvena iš papildomai gaunamų pajamų, dėl to būtinai ateis tam tikra riba, kuomet valstybės letena kyštels į šią kišenę.
Klausimas. Jeigu nesikiš valstybė, ar gali tarp mūsų kilti tokių problemų?
Atsakymas. Būtinai, nes mes – egoistai.
Pavyzdžiui, pamatei pas mane ant sienos paveikslą ir nori jį įsigyti. Parduodu tau už kelis šimtus dolerių ir privalau nuo to mokėti mokesčius. Privalau! Viskas, kas neša pelną, netgi ne pinigais, privalo būti valstybės apmokestinta, ir ji to nepraleis.
Klausimas. Jūs už kokią ekonomiką?
Atsakymas. Aš – ne už ekonomiką. Aš už tai, kad iš pradžių auklėtume žmogų. Tiktai po to, priklausomai nuo to, iki kokio lygio dėl auklėjimo jis pakyla, visuomenė tampa ekonomiškai teisingai tarpusavyje susijusi.
Klausimas. Koks turi būti auklėjimo rezultatas, ką žmogus turi suprasti?
Atsakymas. Kad viskas – bendra, ir galima viskuo keistis, jeigu tik supranti, kad tu ir kitas – artimi tarpusavyje žmonės, kad priklauso vienai bendrai sistemai. Kuomet šis jausmas atsiranda žmoguje, galima įvesti bet kokius naujus ekonominius santykius. Tačiau jie turi susiformuoti palaipsniui auklėjantis.
Šito neįvertino sovietų valdžia ir dėl to pralaimėjo. To ir dabar nepaisoma! Pavyzdžiui, Europos Sąjunga. Tame, ką ji darė, buvo matyti netgi socialistinių elementų. Tačiau jie neauklėjo žmonių, todėl užlipo ant to paties grėblio.
Jei žmonių neauklėsime, jų prigimtis neleis mums nieko daryti. Mes pirmiausiai turime tapti panašūs į gamtą, tai yra į integralią visuomenę, ir tiktai tuomet galėsime pasiekti sėkmę visur.
Daugiau šia tema skaitykite: