Lygindami kabalą su gamtos mokslais, galime rasti daug panašumų ir skirtumų.
Kabala turi taisyklę: tyrėjui neegzistuoja nieko daugiau kaip tik tai, ką matojo jo akys. Kadangi tai grynai mokslinis požiūris, žmogus turi visiškai vienodai tyrinėti ir žemiškus, ir dvasinius mokslus – kabalos mokslą.
Viskas, kuo naudojasi įprastas mokslas, būdinga ir kabalai: suvokimas, statistinių duomenų kartojimasis, grafikai ir kt.
Kabala – tai ne aklas tikėjimas, o suvokimas! Tikėjimu kabaloje laikoma Aukštesniojo pasaulio, jėgos, kuri užpildo visą pasaulį ir protingai jį valdo, jautimas. Tuo kabala ir skiriasi nuo kitų mokslų, kurie tyrinėja tik aukštesniosios valdančios jėgos padarinius mūsų dvasiškai negyvo pasaulio lygmenyje.
Kabala tiria pačią valdymo jėgą, kurios paprasti žmonės mūsų pasaulyje nejaučia ir nesuvokia. Dėl to jiems reikia įgyti tam tikras savybes, panašias į tą jėgą pagal fizikinį panašumo dėsnį: žmogus gali jausti tik tai, kas adekvatu jo jausmų organams. Tik tada jie įgis galimybę pažinti visą apimančią aukščiausią gamtos jėgą.
Savo tyrinėjimus kabalistai užrašo ir įformina duomenų, brėžinių, įvairias priklausomybes vaizduojančių grafikų forma. Jie teigia, kad yra ne tiktai sampratų sistema, bet ir žydų abėcėlė, sudaryta iš ypatingų ženklelių, kurie reiškia visus galimus dviejų jėgų – teigiamos ir neigiamos – santykius.
Hebrajų ir aramitas – dvi viena kitą papildančios kalbos, atsiradusios tyrinėjant dvi gamtos savybes, davimą ir gavimą, kurios sudaro visų veiksmų ir mūsų pasaulio reiškinių pagrindą: pliusas/minusas ir kt.
Kadangi kabalos mokslas savo žinias semia iš pagrindinės gamtos jėgos suvokimo, jis yra daug tikslesnis, platesnis, fundamentalesnis už kitus mokslus ir yra pats universaliausias.
Tai patvirtina senovės ir viduramžių filosofų, mokslininkų, kabalistų pasisakymai. Maža to, neseniai buvo išleisti Niutono dienoraščiai, iš kurių matyti, kad jis mokėsi hebrajų kalbos, kabalos ir iš jos išvedė savo dėsnius.
Kabalos specifiką sudaro tai, kad ji iš žmogaus reikalauja susikurti savyje naujus papildomus jutimo organus, skirtingai nuo žemiškų mokslų, kurie gamtą tyrinėja iš anksto mums duotais jutimo organais.
Kabala – tai mokslas kiekvienam žmogui, kuris savyje išvystė papildomus jutimo organus.
Gamtoje egzistuoja davimo jėga, tarpusavio ryšio jėga, kurios mes nesuvokiame, kadangi neturime jos vidinio jutimo, imtuvo. Negalime jos pajausti, išmatuoti ir iš tiesų nieko tikro nežinome apie savo egzistavimą. Pažįstame tik mažą kūrinijos fragmentą, be to, labai vienpusišką.
O kabala – mokslas, kuris pasakoja ne tik apie mūsų pasaulį, kuriame egzistuoja tik viena gavimo jėga, bet ir apie bendrą pasaulių sistemą, sudarytą iš dviejų jėgų: davimo ir gavimo.
Mokslininkai to dar negali suprasti. Jie kažką šiek tiek suvokia, bet problema susijusi ne su žmogaus protu, kuris skirtas aptarnauti vieną mažą egoistinę jėgą, o su būtinybės pajausti visą pasaulių sistemą atsiradimu.
Būtent šis poreikis stumia žmogų į priekį! Jis supranta, kad turi suvokti egzistavimo prasmę, jo priežastį, šaknį ir tikslą, juk be šito gyvenimas neturi prasmės.
Dauguma mokslų kalba apie žmogaus būsenos suvokimą, o kabalos mokslas nurodo jo šaknį: kas valdo žmogų, kodėl, kam, dėl ko. Kartu jis paaiškina, ką reikia pakeisti savyje, nes pažinti Aukštesniąją jėgą galima tik supanašėjus su ja.
Svarbiausia: dėl ko tai darau. Čia ir yra pagrindinis suklupimo akmuo, juk darau tai dėl rūpinimosi kitais, dėl pagalbos kitiems, kitų labui – to, ko paprastas mokslas iš esmės neįsivaizduoja.
Jis tyrinėja tai, kas egzistuoja, o kokiu būdu tai naudoti – jau ne jo reikalas, tai atiduodama kaip išpirka politikams, turtuoliams, ir jie naudojasi mokslo pasiekimais kaip nori. O kabalistas tiria ir keičia pasaulį savyje, ir iš to nėra jokios naudos nei politikams, nei turtuoliams.
Daugiau šia tema skaitykite:
Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija