Klausimas. Iš individualizmo – į bandą? Nejaugi skruzdėlynas – tai artimiausia mūsų ateitis?
Atsakymas. Tai sąmoningas „skruzdėlynas“ – kolektyvinis protas, kolektyvinis pojūtis pakelia mus į aukštesnę pakopą.
Žmogus netampa nesąmoninga skruzdėle, nenustoja save suvokti, nepraranda individualumo kaip paukščiai ar žuvys, judančios būriu.
Mes liekame savarankiški, nes kiekvienas mūsų yra savarankiška visos žmonijos dalis. Kiekvienas gali duoti žmonijai tai, ko negali duoti nė vienas kitas bendroje sistemoje, šiame viename organizme.
Todėl kurdami šį ypatingą integralų tarpusavio ryšį „Žmogaus“ lygmenyje, pakylame į kitą susivienijimo lygmenį. Pradedame jausti paslėptą gamtos pusę, imame suvokti sekančią pakopą, kur jaučiame jėgas, valdančias visą pasaulį.
Ši aukštesnė pakopa nesusijusi su mūsų pasauliu. Mes turime į ją pakilti.
Ir kai pakylame į šį aukštesnį lygmenį padedami savo naujo kolektyvinio proto, kolektyvinio noro, mes jau egzistuojame ten virš laiko, erdvės, fizinio judėjimo ir todėl patenkame į tobulo, amžino Begalybės pasaulio būseną.
Taip kad tai nėra paprastas panašumas į skruzdėles.
Individualumas neprarandamas, jis įtraukia į save visą žmoniją, nes žmogus, kaip vienos visumos dalelė, turi savyje visus.
Apie tai ir kalba kabalos mokslas – apie maksimalios, absoliučios kiekvieno individualybės atskleidimą, kai vienas žmogus lygiavertis visiems.
Daugiau šia tema skaitykite:
Kur mus nuveda individualizmas?
Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo