Klausimas. Iš istorijos žinome, kad žmonijai jau teko išgyventi labai sunkių krizių, bet ji iš to nieko nepasimokė. Žmonės vis kartoja tas pačias klaidas, pamiršdami iškęstą skausmą ir kančias. Kodėl manote, kad dabartinė krizė privers mus pasikeisti?
Atsakymas. Tarp anksčiau vykusių ir dabartinių krizių yra labai didelis skirtumas. Visais praėjusiais savo vystymosi etapais žmonija instinktyviai jautė, ką daryti, kaip vystytis, kur eiti. Kad įveiktų bręstančią krizę, žmonės kėlė revoliucijas: Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, pasaulinį karą ir pan.
Tautos kovojo tarpusavyje dėl žemės, gamtos išteklių. Jos žinojo, ko nori ir kaip to pasiekti. O šiais laikais niekas nebeaišku. Seniau vienos šalys norėjo nukariauti kitas, tapti turtingesnėmis, išplėsti savo ribas. O dabar praktiškai nebeliko sienų: nori gyventi kitoje šalyje – prašom, nori ką nors paimti – imk ir naudokis.
Susiklostė tokia padėtis, kai neliko priežasčių kilti karui. Ką šiais laikais gali įgyti kariaudamas? Pagrobti žmonių, kad tau vergautų? Bet šiuolaikinei gamybai nereikia darbininkų. Užgrobti žemių? Bet kam jas grobti, jei galima nusipirkti už gerokai mažesnę sumą nei karo išlaidos.
Pavyzdžiui, Kinija supirkinėja žemes Afrikoje žemės ūkio reikmėms. Jei tik nori, reikalus galima tvarkyti bet kurioje pasaulio vietoje. Žmonijai nebeliko priežasčių kelti revoliucijas ir karus. Pirmą kartą istorijoje nebežinome, ką daryti su taika ir karu. Vystymasis sustojo, nes neaišku, kur link ir kodėl reikia toliau judėti.
Ankstesniais laikais judėjome ten, kur kreipė mūsų egoizmas, ir veržėmės vis pirmyn. Negalima sakyti, kad šiame kelyje nieko neišmokome – juk supratome svarbiausią dalyką: kad visas mūsų vystymasis buvo egoistinis.
Tačiau dabar nebegalime vystytis egoistiškai, nes neaiški kryptis. Jei kas nors ir kaunasi dėl valdžios, tai tik iš asmeninių paskatų, bet niekas neturi savo požiūrio, krypties, kelio. Krizė kilo dėl to, kad praradome ryšį su tikrove.
Klausimas. Bet kuri krizė prasideda chaosu ir painiava, o po to staiga išaiškėja sprendimas. Kuo išsiskiria dabartinė krizė?
Atsakymas. Dabartinė krizė išsiskiria tuo, kad niekas nemato, kaip ją išspręsti ir kokia galėtų būti mūsų ateitis. Nėra jokios veiksmų programos, net bandymų ką nors siūlyti.
Visoms buvusioms krizėms vadovavo tas pats egoizmas. Jis tik gaudavo naujų priemonių realizuotis: mašinų, elektros, kompiuterių. Visa pažanga buvo grįsta pramonės vystymusi.
Kol žmogus nemokėjo dirbti žemės, buvo klajoklis. Staiga kilo galimybė vystyti žemės ūkį dideliuose žemės plotuose, tam reikėjo darbininkų. Nebuvo prasmės jiems mokėti, jei galėjai prisigrobti vergų. Todėl buvo verta kariauti, užgrobti svetimas žemes, žmones. Visi karai vyko ekonominiais sumetimais.
Bet dabar šito neliko. Pirmą kartą istorijoje esame tokioje situacijoje, kai egoistiniai norai nebeveikia. Žmogui nereikia dirbti, užsidirbti – atvirkščiai, valstybei teks spręsti, kaip išrūpinti jam garantuotas pajamas.
Išnyko pagrindas, ant kurio vystėsi žmonija. Kaip kurti visuomenę, nesiremiant pinigais, darbo kiekiu ir našumu? Kokiais kriterijais vertinti žmogų? Žmogus žemėje apskritai tapo tarsi nepageidaujamas – kam jis reikalingas?
Kadaise mums reikėjo vienam kito, kad aptarnautume, parduotume, pirktume ir vystytumės. O ką su žmogumi daryti dabar, kai visur dirba kompiuteriai?
Vadinasi, žmogui lieka tik dvasinis darbas – daugiau jam nėra ką veikti šioje žemėje. Jis turės užsiėmimą tik su sąlyga, kad dirbs dvasinį darbą ir savo kūną aprūpins būtiniausiais dalykais, kol visas pasaulis pakils į dvasinį lygmenį.
Tokios būsenos dar niekada nebuvo, todėl ir atsiskleidžia kabalos mokslas. Tai natūralaus vystymosi etapas. Klausimas: ką gi daryti toliau? Seniau veikėme savo egoistinių norų vedami, kad eitume iš būsenos į būseną: vergovinė, feodalinė, kapitalistinė santvarkos, kol priėjome šiuolaikinį neoliberalizmą.
Bet dabar egoizmas nebeveikia, juk pinigai jo nebevaro. Žmonės liko be darbo, ir reikia tiesiog aprūpinti juos būtiniausiais dalykais. O jei nėra darbo ir atlyginimo kaip atsiskaitymo priemonės, tai egoizmas nebeveikia. Todėl palaipsniui pereiname prie naujų pinigų, kurie egzistuoja ekranuose. Pinigais taps ryšio tarp žmonių lygis.
Kiek žmogus sugebės megzti ryšius su kitais, tiek jis laimės. Kuo stipresnis ir aiškesnis egoizmas, virš kurio žmogus galės pakilti, tuo didesnį laimėjimą jis gaus ir galės mėgautis ryšiu su kitais. Tai bus dvasinio pasaulio atskleidimo malonumas, daug labiau pripildantis nei maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios.
Pinigais taps ekranas virš savojo egoizmo! O įprastiniai pinigai išnyks, apie tai jau kalbama. Jie dar liks kažkiek cirkuliuoti tarp žmonių, bet, iš esmės, visi pereis prie atsiskaitymų ne grynaisiais.
Vadinasi, bus ne tikri pinigai, o skaičių pervedimas iš vienos banko sąskaitos į kitą. Žmonėms dar liks pinigų smulkioms išlaidoms, bet palaipsniui ir jie išnyks. Stovime ant didelės revoliucijos slenksčio.
Jau šiais metais mūsų laukia didelės permainos. Pasaulis kasdien vis labiau artėja prie blogio atskleidimo – pažiūrėkite, apie ką pasaulyje kalba, ką jaučia, apie ką rašo. Kiekvieną dieną mes vis labiau suvokiame savo būklės blogumą. Žmogus turi gauti daug smūgių, kol sutiks, kad būtina išeiti iš savo egoizmo.
Tai panašu į šeimą, stovinčią ant skyrybų slenksčio: kiek barnių, problemų ir dramų turi išgyventi, kad suprastų, jog verta išsiskirti. Tik pažiūrėkite, kaip amerikiečiai protestuoja prieš savo naująjį prezidentą Donaldą Trumpą. Jie protestuoja ne prieš jo asmenį, o prieš naująjį požiūrį, tai vyksta todėl, kad visi ankstesniosios, „neoliberaliosios“, santvarkos herojai nueina nuo istorijos scenos.
Tačiau jie iš paskutiniųjų stengiasi išsilaikyti ir likti. Vyksta baisi kova, o kartu ir blogio atskleidimas. Greitai tokie patys procesai prasidės Europoje, senieji vadovai ims lipti nuo scenos. Pažiūrėkite, iki ko jie privedė Europą, bet vis tiek nenori išeiti ir įrodinėja savo teisumą.
Taigi, neliks nė vieno senojo kirpimo vadovo. Neoliberalizmas ir demokratija eina praeitin, o žmonija kasdien vis labiau tai supranta.
Iš 2017 m. sausio 22 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (Aroso forumas, 2006 m.)