„Iš chaoso į harmoniją“ apibūdina būseną nuo mūsų dabartinės iki tos, kurią turime pasiekti.
Kuo ypatinga mūsų dabartinė būsena?
Pasak kabalos mokslo, daugelį tūkstantmečių vystėsi žmonijos egoizmas – noras mėgautis, gauti, viską pasiglemžti sau.
Iš metų į metus, iš kartos į kartą, pradedant Didžiuoju sprogimu, ego pirmiausiai vystėsi negyvoje, tada augalinėje ir gyvūninėje gamtoje, kol susiformavo žmonija.
Augantis egoizmas atvedė mus į dabartinę būseną, apie kurią nuo seno rašė kabalistai, nurodydami į XX amžiaus pabaigą.
Tai egoistinio vystymosi pabaiga, kai žmonės pradeda suvokti, jog juos valdanti jėga (noras mėgautis, gauti, pasiglemžti sau) juos žudo, skaido visuomenę ir stabdo tolimesnę pažangą: techninę, mokslinę, kultūrinę ir dvasinę.
Žmonijos raida taip pat skirstoma į periodus, vadinamus negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu lygmenimis. Kai prasideda „žmogaus lygmens“ vystymosi laikotarpis, t. y., kai žmogus pradeda vystyti žmogų savyje, tada jis susiduria su supratimo problema: kas aš, koks aš, kodėl ir kaip. Ir nieko jam neišeina. Būtent tai šiandien vyksta visuose mūsų veiklos baruose.
Visi žino, su kokiomis problemomis susiduria kiekvienas žmogus, jaunimas, šeima, valdžia ir visa žmonija. Išgyvename didžiulę vidinę ir išorinę krizę, nesuvokiame, kaip vystytis toliau. Nežinome, ką daryti patiems su savimi.
Daugelis žmonių neranda savęs šiame gyvenime. Jeigu anksčiau vystėsi žmonijos negyvoji, augalinė, gyvūninė fazės, ir svarbiausia mums buvo užsidirbti, aprūpinti save, šeimą, užauginti vaikus… ir mirti, bet palikti po savęs kitą kartą ir viską, kas jiems sukaupta, tai dabar šio tikslo nebėra. Žmogus niekam nereikalingas, nereikalingi darbuotojai, nereikalingi tėvai.
Chaosas, kurį šiandien matome, yra natūralus. Prieš daugelį metų kabalistai aprašė jį ir nurodė, jog tai prašvitimo būsena, kai žmonija pagaliau supranta, kad ji turi augti, tik ne taip, kaip anksčiau.
Šis didžiulis „žmogus“ (visų pasaulio žmonių visuma) turi pakilti virš šio pasaulio, nes išaugo iš jo ir nebegali būti jame. Mokslas ir kultūra liovėsi vystytis, pažanga sustojo, nes pasiekė savo galutinę būklę.
Dabar turime pasikeisti, ko niekad anksčiau nedarėme. Juk mūsų nuo amžių esanti savybė – troškimas mėgautis, noras gauti – nuolatos augo, ir pagal jį vystėme savo gyvenimą, o dabar šis noras tapo apvalus, nustojo evoliucionuoti tiesiogiai, ir jo galutinė raida sukelia chaosą.
Iš principo chaosas yra nuspėjama būsena, kai nematome kito žingsnio priešais mus. Remdamiesi savo senuoju požiūriu į gyvenimą, save ir gamtą, nesuprantame, į kur tai gali atvesti.
Kabala sako, jog tai nuostabi pereinamojo laikotarpio, lūžio būsena, kai turime pereiti nuo mūsų natūralaus vystymosi, kurį skatina mūsų pirminė prigimtis, prie savęs keitimo, kitaip tariant, kai imsime iš savęs „gimdyti“ žmogų. Būtent tokia mūsų būsena.
Tad esame pirmoji naujosios žmonijos karta, kuriai teks gimti. Ji turi atverti visiškai naują bendravimo sistemą: per savo tarpusavio ryšį virš gyvūninės prigimties pajausti aukščiausią valdymo sistemą ir taip kontroliuoti save ir visą aukštesnę prigimtį. Kitaip tariant, žmogaus užduotis – pakilti į kitą raidos lygmenį, įvaldyti ir kontroliuoti jį.
Sistema, kurią reikia įvaldyti, yra vadinama pasaulių sistema. Visi žmonės Žemėje turės ją suvokti, pakildami virš savo egoistinės prigimties į bendrą, vientisą, altruistinę prigimtį.
Taip pasiekiame būseną, kai savo prigimtyje, savyje ir supančioje aplinkoje imame atskleisti ryšių sistemą, kuri jungia mus tarpusavyje bei pakelia į nemirtingumo lygį, leidžia pajausti už laiko ir erdvės ribų. Šito turime pasiekti.
Bus daugiau.
Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso „Iš chaoso į harmoniją“ pamokos Nr. 1
Daugiau šia tema skaitykite: