Tikras arba neatsakingas altruizmas
Klausimas. Ir šiandien pasaulyje yra daug žmonių, kurie gali vadintis altruistais. Kodėl jūs manote, kad išėjimas iš krizės įmanomas įdiegiant altruistinį žmonių auklėjimą?
Atsakymas. Kalbama ne apie tokį altruizmo supratimą, kuris įprastas pasaulyje, bet apie kabalistinį. Altruizmas – tai visos visuomenės suvokimas kaip vienos sistemos, kurioje žmogaus gerovė prilygsta visuomenės gerovei, todėl jis privalo įsijungti į visuomenę ir elgtis su ja kaip su pačiu savimi.
Aš nežinau, ar būtent taip mano visi altruistai ir humanistai. Jei taip kai kurie iš jų žvelgia į visuomenę, tai jau priartina prie to, ko reikalauja iš mūsų kabalos mokslas.
Jei žmogus žvelgia į savo gyvenimą taip, tarytum gyvena visuomenėje kaip gemalas motinos gimdoje, kuris viską gauna iš jos, tai jis supranta, kad viskas priklauso nuo visuomenės gerovės. Ir todėl jis viską atiduoda visuomenei, o sau pasiima tik tai, kas būtina. Tokia elgesio forma mes garantuojame sau dvasinį gyvenimą be jokių apribojimų.
Žmogus taip elgsis su visuomene, jei gaus integralų švietimą. Per šį mokslą jis supras ir pajaus, kas yra „integralumas“ ir ką reiškia būti visiems kaip vienam žmogui. Be to šis pasaulis negalės egzistuoti. Globali krizė ir daugybė problemų, kurias sprendžia šiandien pasaulis, prie to mus veda.
Pasaulis išgyvena pereinamąjį laikotarpį, kai baigiasi „demokratijos“ ir „liberalizmo“ epocha, kuri privedė prie neatsakingo visuomenės lyderių valdymo. Jei visas valdymas vyksta išskirtinai „demokratiniu“ keliu, tai rezultatai išeina apgailėtini.
Juk kas renka vadovus? Publika pasirenka, priklausomai nuo to, kuris iš kandidatų garsiau rėkia, gražiau atrodo ir labiau panašus į Holivudo herojų.
Tokio populizmo rezultatus galime stebėti visame pasaulyje. Europos valstybių lyderiai savo liberalumu sužlugdė Europą. Galbūt tai dar nėra visiems akivaizdu, bet labai greitai tai paaiškės.
Svarbiausias – žlugdantis poveikis žiniasklaidos priemonių, kurios nulemia visuomenės nuomonę, pasitelkdamos žinomų artistų, populiarių žmonių, mokančių įtikinti liaudį, pasirodymus.
Išeina, kad valstybių vadovai renkami ne pagal profesines vadovo savybes, o pagal gebėjimus gražiai kalbėti prieš publiką.
Publika susižavi pasirodymais ir išsirenka lyderius, kurie paskui ateina į valdžią ir ima daryti viską, kas jiems šauna į galvą. Visa tai populizmo, liberalizmo, demokratijos išdava. Šiuolaikinių lyderių problema – jų neprofesionalumas.
Dabar prasideda senojo požiūrio revizija, ir, tikėkimės, ji atves prie išsitaisymo.
Daugiau šia tema skaitykite:
Išėjimo iš krizės planas, I dalis