Egzistuojame Kūrėjo viduje, Jis apibrėžia mumyse visus gyvenimo, būties pojūčius. Net jeigu giriame ar keikiame Kūrėją, tai irgi daro Jis. Viską valdo Kūrėjas, nėra jokios tikrovės už Jo. Kiek anuliuoju save Kūrėjo atžvilgiu, tiek kuriu save, suvokiu savo esmę.
Juk Kūrėjas sukūrė priedangą, paslėptį. Ir todėl, kai Kūrėjas visiškai pasislepia nuo Kūrinio, tada man atrodo tarsi egzistuočiau. Bet jei pats priimu paslėptį, tai priklausomai nuo to atskleidžiu aukštesniąją jėgą ir suvokiu, kad manęs iš tikrųjų nėra – aš tik Kūrėjo šešėlis.
Suvokdamas, kad nėra nieko kito, tik Kūrėjas, žmogus kuria save. Išeina tam tikras paradoksas, kad egzistuojame „Nėra nieko kito tik Jis“ viduje. Egzistuoju būtent dėl to, kad neegzistuoju! Neegzistuoja mano „aš“ – egoizmas, sukurtas Kūrėjo. Kuo labiau anuliuoju savo egoizmą, tuo labiau gyvenu tame savęs anuliavime.
Todėl čia nėra prieštaros: suvokdami, kad nėra nieko kito tik Kūrėjas tampame dideli ir lygūs Jam, tampame Jo partneriais, susiliejame su Juo „veidas veidu“. Visa tai dėl to, kad Kūrėjas sukūrė paslėptį, o mes šią paslėptį pavertėme šviesa.
Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos ruošiantis kongresui „Visi – viena šeima“
Daugiau šia tema skaitykite:
Tarp paslėpties ir atskleidimo