Nuo pat pradžių Kūrėjas sukūrė tobulą kūrinį, juk aukštesniosios jėgos neriboja laikas, vieta, būtinos išpildyti ypatingos sąlygos.
Tik mūsų atžvilgiu egzistuoja paslėptis, kad pasiektume, atskleistume, išmoktume ir įsivaizduotume tas sąlygas bei dėsnį „Be gero ir kuriančio gėrį Kūrėjo nėra nieko kito“, kitaip tariant, yra tik visiška tobulybė, ir prilygtume Jam.
Todėl, kol pasieksime išsitaisymo pabaigą, visa ši tikrovė egzistuos vien mūsų jutimo organuose. Ne mumyse yra tik Begalybės pasaulis, kur kūrimo pradžia ir pabaiga niekuo neatskirtos. Juk Kūrėjui nereikia jokių priemonių, veiksmų ar tarpinių būsenų tarp sumanymo ir jo įgyvendinimo.
Turime visuomet matyti save tobulos būsenos atžvilgiu, nors ir neįstengiame jos atskleisti, tinkamai pavaizduoti ar net įsivaizduoti.
Reikia nuolat prisiminti, kad visada stovime priešais tobulybę, kaskart nedideliais fragmentais atskleidžiame jos trūkumus tiek, kiek galime priešintis ir priartėti prie jos.
Todėl bet kokia būsena – norima. Reikia ją laiminti ir mokytis, kaip tinkamai priešintis pagal dvasinius ir materialius dėsnius, kurie irgi nustatyti pagal aukštesniosios jėgos norą. Ir todėl, jų laikydamiesi, turime ištaisyti save, kol kiekvienos mums duotos būsenos gale nuspręsime, kad „Nėra nieko kito, tik Jis .“
Iš to matyti, kaip reikia žvelgti į visus nemalonumus, pradedant sveikata ir baigiant išorinėmis, socialinėmis, šeimos problemomis, siekiant viską susieti su „Nėra nieko kito, tik Jis“ ir bendrai ištaisyti savo santykį. Juk viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio: kaip žiūrime į tikrovę, taip ji ir atrodo.
Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“
Daugiau šia tema skaitykite: