Šiandieniniame pasaulyje, t. y. mūsų pojūčiuose, kurie mums atrodo kaip išorinė tikrovė, karaliauja mūsų egoizmas, priešingos Kūrėjui savybės. Kiek ištaisysime savo norą, kad jis duotų, tiek galėsime sutikti ir išvysti, kad valdo ne egoizmas , ne faraonas , o Kūrėjas .
Viskas priklauso tik nuo mūsų: mes blogąjį valdytoją keičiame geru. Visas mūsų darbas – vietoj egoizmo valdžios atkleisti davimo, meilės valdžią. Ir tai priklauso nuo paties žmogaus, juk visas pasaulis – jo norų atspindys, kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia priklausomai nuo savo trūkumų.“
Žmogaus užduotis – ištaisyti savo norą, kad netrukdytų Kūrėjui užpildyti jo taip, kaip Jis užpildo visą tikrovę. Tam reikia, kad nesijausčiau atskirtas nuo Kūrėjo. Tai tikrovės suvokimo klausimas, tai reikia ištaisyti taip, kad pajaustum, kaip „Visa žemė (noras) Jo kupina“, kitaip tariant, Kūrėjas atsiskleidžia visame žmogaus nore.
Mumyse atsiskleidžia sugadinti, savo forma priešingi Kūrėjui norai, ir turime pasistengti, kad vietoj jų mūsų nore įsiviešpatautų „Nėra nieko kito, tik Jis.“
Pats vienas žmogus to negali atlikti. Jis tegali prisifantazuoti, bet jei iš tikrųjų nori išsitaisyti, reikia, kad jo noras prilygtų Kūrėjui, t. y. davimui ir meilei. Tad čia būtinas bendras darbas su kitais, kad bendrame nore įsiviešpatautų Kūrėjas.
Taip kartas po karto taisome vis labiau sugedusius norus, atsiskleidžiančius iš sudužimo. Susijungdami su draugais susijungiame su Kūrėju, ir taip taisome tikrovę, kol išvysime, kad ji visa užpildyta viena jėga ir „Visa žemė kupina Jo didybės.“
Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“
Daugiau šia tema skaitykite: