Gyvename tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas“. Klausimas tik tas, kiek tai įsisąmoniname, jaučiame, judame ta linkme. Galima tiesiog sakyti, kad „Nėra nieko kito tik Jis“ ir viskas atliekama iš aukščiau, Kūrėjo, aukštesnės jėgos, ir taip nusiraminti, kitaip tariant, nesuteikti tam ypatingos reikšmės.
O galima įvairiose situacijose, kurios nutinka žmogui, grupei, tautai ar visam pasaulyje – laimingais ir nelaimingais laikotarpiais šlovinti Kūrėją už bloga kaip už gera.
Juk visi pojūčiai pereina per mūsų norą mėgautis, ir jeigu būtume išsitaisę, matytume tik gėrį, ateinantį iš vienos „geros ir kuriančios gėrį“ jėgos.
O jeigu kol kas esame neištaisyti, tai aukštesnioji jėga artina mus prie to, kad taisytume savo egoizmą, ir todėl nuolat atskleidžia mums mūsų nesutikimą su visiškai geru aukštesniuoju valdymu ir mūsų vieninteliu šaltiniu (be kurio nėra nieko) – vienos aukštesniosios jėgos.
Diena iš dienos mumyse atsiskleidžia informaciniai genai (rešimot): kiekviename asmeniškai ir bendri visiems tiems, kas nori judėti tiesos link. Tad kasdien atskleidžiame vis daugiau kliūčių, kad įtvirtintume šį principą. Tačiau šias kliūtis reikia priimti su meile, nors tai itin sunku, ir suprasti, kad viskas kyla iš vieno šaltinio.
Šios kliūtys reikalauja iš mūsų jas traktuoti tinkamai, dėmesingai. Savaime suprantama, kad savo egoizme norėtume šias kliūtis anuliuoti. Tačiau iš kitos pusės, kabalos mokslas moko mus, kad jos siunčiamos tikslingai, kad padėtų mums judėti norimos būsenos link, ir virš visų kliūčių įtvirtinti principą „nėra nieko kito tik Kūrėjas, geras ir kuriantis gėrį“.
Ir vienintelis būdas įtvirtinti šį principą – tai susivienyti pagal principą meilė artimui, kai visus „prasižengimus uždengs meile“.
Priklausomai nuo mūsų pastangų susivienyti, mums vis labiau atsiskleis, kad visos kliūtys kyla iš vieno absoliučiai gero šaltinio. „Karaliaus rūmuose nėra piktadarių“, tačiau, kad išmokytų mus, karalius slepiasi ir siunčia mums savo pasiuntinius, kurie it vagys ir plėšikai.
Mums reikia pasistengti per juos išvysti aukštesniąją ranką ir taip kovoti su jais, kad priartėtum prie vienos, geros ir kuriančios gėrį, jėgos.
Tai reiškia, kad mūsų gyvenimas iš tikrųjų neatskiriamas nuo „Nėra nieko kito, tik Jis“. Diena po dienos privalome vis labiau tvirtinti, kad visa, kas su mumis vyksta – „Nėra nieko kito, tik Jis“. Ir ne šiaip pareikšti žodžiais, bet realizuoti grupėje (dešimtuke) meilės artimui kaip sau dėsnį.
Tuomet išvysime, kiek šios priemonės: norų sudaužymas ir jų sujungimas tarpusavyje duodant ir mylint, priartina mus prie Kūrėjo. Dėl jų gauname bendrą jėgą, leidžiančią priartėti prie Jo ir suteikti Jam vietos mumyse, kur Jis galėtų įsiviešpatauti.
Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kur nėra nieko kito, tik Jis“