Klausimas. Nuo senų senovės žmogus norėjo žinoti, kas jo laukia ateityje. Buvo pranašų, aiškiaregių, orakulų… Ir šiandien žmones labai jaudina jų ateitis. Kas yra „ateitis“?
Atsakymas. Ateitis yra tai, ką mes kuriame dabartyje. Supratimas „praeitis-dabartis-ateitis“ egzistuoja tiktai mūsų suvokime. Sunku paaiškinti laiko sąvoką paprastam žmogui mūsų pasaulyje, nes tam reikia pakilti virš laiko, judėjimo ir erdvės.
Viską reikia ištirti žmogaus atžvilgiu, t. y. suprasti, kad tiriame tai, kas vyksta ne pasaulyje, o mūsų pasaulio suvokime. Tai yra žmogus jaučia pasikeitimus tik dėl to, kad jis pats keičiasi, o ne dėl to, kas vyksta aplink jį. Jeigu matau uraganą, lietų, sausrą, žiemą, vasarą, tiksliau būtų manyti, kad jaučiu tokias būsenas savyje.
Suvokiu savyje visą pasaulį: akmenis, gyvūnus, augalus, žmones – tuos, kas buvo, yra ir bus. Visa tai egzistuoja mano suvokime.
Dėl to man reikia ištirti, kodėl mano pojūčiai skirstomi į tokias tris kategorijas: praeitis, dabartis, ateitis. Žinodamas tai, galiu teisingai reaguoti į tikrovę. Išeina, kad tikrovė neegzistuoja nepriklausomai nuo manęs, o nustatoma pagal mano suvokimą.
Kabalos mokslas sako, kad mano išorėje niekas nesikeičia – viskas vyksta tiktai viduje, mano suvokime, kuris kinta kasdien, kiekvieną akimirką.
Tai viską keičia. Juk jeigu pasaulis būtų ne mumyse, mūsų galimybės paveikti pasaulį būtų labai ribotos. Suprantama, jeigu numatome sausrą, potvynį, žemės drebėjimą, tai padeda mums apsiginti nuo išorinių pavojų: pastatyti pylimus arba pasitraukti iš pavojingos vietos, tačiau nepanaikina paties smūgio.
Jeigu suprantu, kad potvynis vyksta ne išorėje, o mano vidiniame suvokime, tai galiu save organizuoti taip, kad cunamis visai neateitų. Galiu savyje susikurti visai kitą pasaulį, kur šviečia saulutė, ir viskas nuostabu. O, galbūt, save jausiu kitoje dimensijoje, kitame pasaulyje. Jeigu viskas priklauso nuo mano suvokimo, man tik reikia žinoti, kaip valdyti savo pojūčius, kaip sukurti gerą išorinį pasaulį. T. y. tai aš skirstau pasaulį į vidinį ir išorinį, ir sakau, kad galiu pakeisti tiktai savo vidinį pasaulį, savo pojūčius, o išorinio pasaulio – ne. Čia svarbiausia, ką priimti kaip konstantą, o ką – kaip kintamąjį, kurį galima keisti. Jei save laikome pastoviais, o išorinį pasaulį kintančiu, tuomet mums reikia nuo jo gintis.
O jei mes suvokiame išorinį pasaulį kaip pastovų, nekintantį, kaip sako kabalos mokslas, kad Aukštesnioji šviesa yra absoliučioje ramybėje, o visi pokyčiai ir išsitaisymas vyksta žmogaus viduje, tuomet išeina, kad galime pakeisti save ir gauti tokią tikrovę, kokią tik norime.
Daugiau šia tema skaitykite: