Grupė suteikia žmogui jėgų dirbti dėl dvasinio tikslo svarbos užuot dirbus su savo prigimtiniu egoistiniu kuru. Tai tarsi hibridinis automobilis, kuris vietoj benzino gali naudoti elektrą.
Taip ir aš, vietoj „benzino“ su visu jo egoistiniu naudingumo koeficientu, imu naudoti „elektrą“, kitaip tariant, imu dirbti pagal visiškai kitą metodiką.
Sukuosi ne tam, kad gaučiau prizą egoistiniuose noruose, o todėl, kad grupė sukioja mane dėl dvasinio tikslo. Turiu apriboti įprastinio egoistinio variklio, noro mėgautis, naudojimą, mat šis noras užsipildo materialiomis vertybėmis, ir pasistengti persijungti į kitą variklį, vadinamą „tikėjimu“, kad mėgaučiausi davimu.
Pereiti prie naujo variklio reiškia iš vieno pasaulio pereiti į kitą. Įprastinis variklis dirba fiziniame kūne, materialiais priesakais. O elektrinis variklis dirba dvasiniame kūne.
Dvasinis kūnas aprašomas tais pačiais, iš šio pasaulio paimtais žodžiais: jame yra „akys“, „ausys“, „burna“ ir t. t. Bet kalbama ne apie kūną, o apie norą, dirbantį davimui. Dvasinis kūnas – tai noras, kuris dirba dėl davimo arba tikėjimu aukščiau žinojimo.
Tai sukelia didžiulę painiavą, juk kiekvienas tai, kas parašyta, supranta pagal savo lygį. Vieni supranta tai, kaip materialaus kūno ar noro veiksmus, kiti kaip sielos veiksmus, t. y. kaip tikėjimo, aukščiau žinojimo, davimo veiksmus.
#232684
Iš 2018 m. rugpjūčio 31 d. rytinės pamokos
Daugiau šia tema skaitykite:
Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais