Kaip negali pasaulyje egzistuoti kūnas, neturintis tam tikrų žinių apie materialios gamtos dėsnius; kaip žinios šios yra mirtini narkotikai, ir tai degina ir daro žalą; kaip be žinių ir be to, kas yra draugo širdyje, negali jis egzistuoti materialiame pasaulyje, lygiai taip pat žmogaus siela negali egzistuoti ateities pasaulyje be įgytų žinių apie Aukštesniųjų dvasinių pasaulių sistemos prigimtį, jų pasikeitimus, susijungimų ir rezultato. (Baal Sulamas, „Iš savęs pamatysiu Kūrėją“).
Mes viską suvokiame tik savyje. Mes kuriame savyje pasaulio paveikslą, kuris susideda iš mūsų vidinių savybių: negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmenų.
Kadangi noras yra padalintas į keturis lygius, tai kiekviename iš jų suvokiame savo tam tikras apimtis, savybes, įspūdžius iš to, kas yra mumyse. Todėl visa, kas egzistuoja, dalijasi mūsų vaizduotėje į keturias grupes: negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmogų. Mes kuriame jas savyje ir mums rodosi, kad tai yra ne mumyse, išorėje.
Be šių gamtos lygių, yra dar jos šaknis, šaltinis, – jis vadinamas Kūrėju. Sutinkamai su tuo, kiek aš suvokiu, patiriu visas kitas dalis, aš palaipsniui artėju prie šio šakninio pagrindo – Kūrėjo – ir pradedu suvokti Jį, kaip kuriantį ir palaikantį visas keturias gamtos pakopas. Todėl yra pasakyta, kad „iš savęs aš suvoksiu Kūrėją“.
Tai laipsniškas vystymosi perėjimas nuo negyvosios gamtos į augalinę, paskui į gyvūninę ir žmogaus. O dabar nuo žmogaus mes jau vystomės Kūrėjo link.
Iš pradžių Kūrėjo nėra – nei mano pojūčiuose, nei mano supratime. Tik po to, kai aš pakankamai išsivystysiu, aš atskleisiu savyje Kūrėją. Nėra žmogaus – nėra Kūrėjo.
#228537
Iš 2018 m. kovo 4 d. pamokos rusų kalba
Daugiau šia tema skaitykite: