Mokomės, kaip dirbti pirmoje dvasinėje pakopoje, kai iš savęs jautimo savo egoizmo viduje, kitaip tariant, iš „šio pasaulio“, pakylame į aukštesniąją pakopą virš egoizmo, kur egzistuoja Kūrėjas.
Reikia išsiaiškinti dvi pakopas: mūsų egoizmą ir pakopą esančią virš jo, kad gyventume vienu metu abejuose lygmenyse. Tai ir bus mūsų pirmoji dvasinė pakopa.
Pirmoji dvasinė pakopa pati sunkiausia, juk tai net ne kaip pirmieji kūdikio žengiami žingsniai, o įėjimas į naują pasaulį ir visiškai naujas požiūris į realybę. Žmoguje vyksta esminiai pokyčiai. Įsisąmoninu, kad natūralų pasaulio vaizdą matau savo egoizme, Kūrėjo sukurtame nore mėgautis, su kuriuo esu gimęs.
Šis pasaulis tokiu pavidalu neegzistuoja pats sau, tik taip yra matomas mano egoistinėse savybėse, kurias galima pakeisti, o tuomet pasaulis irgi ims keistis. Tad kol kas pasaulis atrodo mums tamsus, egoistinis, o po to jis pasikeis.
Toks pasaulio vaizdas mums duotas iš viršaus, Kūrėjo, kad iš šios būsenos galėtume pakilti. Tam reikia įsivaizduoti, kad visa tai ateina iš aukštesnės pakopos, kur karaliauja visą tikrovę užpildanti Šviesa, davimas, meilė. Visa tai egzistuoja virš mano egoizmo, virš šio pasaulio, ir aš noriu prilipti prie šios aukštesnės būsenos.
Bet ir egoistinis pasaulio vaizdas, kurį dabar matau – juodas, nelaimingas, beviltiškas – taip pat atsiranda iš Šviesos, ir, matyt, su tam tikru tikslu. Todėl ir toliau jaučiu šį pasaulį tokį, koks jis yra, bet noriu priklausyti aukštesnei būsenai, aukštesniam pasauliui, kur karaliauja davimo ir meilės jėga, Kūrėjas, aukščiausia Šviesa. Aš noriu susilieti su ja.
Todėl dalinu save į dvi dalis, stengdamasis prilipti prie aukštesnės pakopos visa širdimi ir siela, nepaisydamas to, kad jaučiuosi esantis apačioje, savo egoistiniame nore mėgautis. Nematau čia jokio prieštaravimo – šie du priešingi poliai privalo egzistuoti.
Kas atitrūksta nuo žemesniojo pasaulio ir jaučia tik aukštesnįjį, vadinamas angelu. Gyvenantis tik žemesniajame pasaulyje panašus į gyvūną. Tačiau tas, kuris stengiasi gyventi abejuose pasauliuose kartu, yra tikėjimo aukščiau žinojimo būsenos. Juk davimo jėga, kurią jis nori įgyti aukštesniajame pasaulyje, turi būti virš gavimo jėgos, viešpataujančios žemesniajame pasaulyje, mūsų egoizme.
Norint tobulėti toliau reikia nusileisti vis žemiau į šį pasaulį su visomis jo blogybėmis ir, atitinkamai, kilti vis aukščiau į dvasinį pasaulį: nuo -1 iki +1, nuo -2 iki +2, nuo -3 iki +3 ir t. t. Kaip sakoma: „Jeigu žmogus aukščiau už kitą – jo egoizmas didesnis“.
„Kitas“ – tai mano ankstesnė būsena. Juk mums būtina nusileisti žemyn, kad išsiaiškintume sudužusius norus, o po to juos pakelti į aukštesnę būseną ir ištaisyti. Tai ir yra mūsų darbas.
#247358

Iš 2019 m. birželio 4 d. rytinės pamokos, tema – „Absoliutus nulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Egoizmas – visuomenės vystymosi jėga