Klausimas. Daugelis žmonių kankinasi, kad turi trūkumų. Kaip su tuo dirbti?
Atsakymas. Veikti reikia labai paprastai: reikia mylėti kitą žmogų taip, kad kiaurai išorinius trūkumus (fizinius, fiziologinius) matytum jo vidinius turtus. Ir tada visi šie išoriniai trūkumai, priešingai, atspindės jo vidinius turtus.
Klausimas. Kaip pažiūrėti į savo trūkumus teigiamai?
Atsakymas. O aš matau savyje viską kaip teigiama. Taip mes esame sukurti. Net jei kartais kai kuriomis nelabai geromis gyvenimo akimirkomis save baru, kritikuoju, tai turiu pagalvoti, ką gi aš kritikuoji.
Tokį mane sukūrė gamta, arba gali vadinti tai „Kūrėju“, tai – vienas ir tas pats. Tuomet kodėl gi tu koneveiki jį? Galbūt visi šie trūkumai tau reikalingi būtent tam, kad pakildamas aukščiau jų, pasiektum Kūrėjo lygmenį? Juk tame slypi mūsų paskirtis.
Klausimas. Kaip teisingai panaudoti trūkumais, kad pakiltume į kitą vystymosi lygmenį?
Atsakymas. Mylėti. Mylėti juos, tai yra mylėti juose tai, kad būtent kildami aukščiau jų, paversdami juos privalumais, mes pasiekiame aukščiausią išsivystymo lygį. O be to būtų neįmanoma pakilti.
Klausimas. Kokiame fone žmogus matys, kad tai, dėl ko jis kompleksuoja, galima efektyviai panaudoti?
Atsakymas. Jis turi studijuoti kabalos mokslą. Jis turi iš šio mokslo gauti teisingų pavyzdžių ir jėgų, kurių padedamas gali bandyti pakeisti save – reikalauti, prašyti ir, galiausiai, keisti.
Klausimas. Kokią jūsų savybę, kuri rodėsi jums nelabai gera, jūs naudojote vystymuisi, kad pakiltumėte į kitą lygmenį?
Atsakymas. Aš – labai pavydus, godus, bet norėčiau būti dar godesnis ir pavydesnis.
Vienintelis dalykas, kurį turiu, – didžiulė aistra atskleisti gyvenimo prasmę. Ir ši didžiulė aistra grindžiama didžiuliu egoizmu: „Kodėl aš egzistuoju tiesiog taip? Aš negaliu sau to leisti, aš to nenoriu. Aš turiu suprasti, kodėl aš egzistuoju, kaip teisingai realizuoju kiekvieną savo gyvenimo akimirką“. Tai iš didžiulio godumo, iš didžiulio egoizmo!
Nors ši mano savybė atrodytų bloga, bet būtent per ją aš vystausi, todėl ji – gera. Ir aš vis dar labai godus – godus žinių, supratimo, atskleidimo. Jei matau, kad kažkas tai turi – kodėl aš to negaliu? Ne savanaudiškų tikslų atžvilgiu, o būtent dvasinių, mokslinių ir t. t.
Aš labai pavydžiu, kai matau per televizorių, kaip kažkas groja smuiku, pianinu, diriguoja orkestrui ar dainuoja, o aš viso to neturiu.
Klausimas. Ir kaip jūs tą pavydą realizuojate?
Atsakymas. Aš noriu visko!
Klausimas. Ir ką jūs darote?
Atsakymas. Nieko. Aš negaliu persiplėšti, nes dirbu savo srityje. Aš nusprendžiau, kad tai – vienintelis ir pats didžiausias turtas, kurį turiu įgyti. Jei aš turiu rinktis tarp vario, cinko, alavo, geležies ir briliantų kasyklų, kurią pasirinksiu? – Briliantų, nes jie – vertingiausi. Taip ir čia. Aš pasirinkau, kas man svarbiausia gyvenime – suvokti savo vystymosi šaknį, būsimą egzistavimo lygmenį ir tik į tai įsikibau.
Klausimas. Kitaip tariant, svarbiausia – turėti tikslą?
Atsakymas. Taip. Siek savo žvaigždės!
#246150

Iš 2019 m. sausio 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Yra trys sudedamosios dalys suvokiant tikrovę: Kūrėjas, draugai ir aš pats. Kūrėjas apsivelka į draugus ir aš noriu save priskirti jiems, tuomet tai vadinama „Israel, Tora ir Kūrėjas – viena visuma“.
Viskas priklauso tik nuo to, ką vadinsime iliuzija, o ką tikrove. Vaikas klauso mano sekamos pasakos ir suvokia ją kaip tikriausią tikrovę, įsivaizduodamas, kaip raudonkepuraitė eina mišku ir sutinka vilką. Jis gali verkti ir džiaugtis, jis tuo gyvena. O man tai tiesiog pramanas, pasaka. Viskas priklauso nuo to lygmens, kuriame suvokiame tai, kas vyksta.
Esame iliuziniame, įsivaizduojamame pasaulyje. Akivaizdu, kad visi mūsų pojūčiai – tai mūsų penkių juslių, kurių nepavadinsi objektyviomis, reakcijos. Gavę kitus jutimo organus, išvystume kitokią tikrovę ir joje gyventume. Visa tai sąlygiškumai, mūsų tarpusavio susitarimas. Šiame pasaulyje nėra nieko tikro, nes nėra rodiklio, kurio atžvilgiu būtų galima įvertinti.
Mums reikia nuteikti vieni kitus, kad teisingiau suvoktume pasaulį, gyvenantį pagal meilės artimui dėsnį, visąlaik tobulintumės. Tuomet pamažu galėsime į jį įeiti.
Šiame darbe yra parengiamasis laikotarpis, kai žmogus neįsisavina, kaip pereiti nuo pakopos prie pakopos. O po to jau reikia dirbti sąmoningai. Galvoju, kad jau įmanoma tai atlikti, kad pabaigtume Šavuot šventę, žengdami realų pusę žingsnio pirmyn.
Tarp mūsų egzistuoja ryšių tinklas, kurio nejaučiame. Tačiau reikia į jį susitelkti pasitelkus principą „pamilk artimą kaip save“. Tai ir yra naujos tikrovės, naujo mąstymo, naujo noro, naujų santykių dėsnis.
Kabalistai iš karto gyvena dviejuose pasauliuose, dviejose būsenose. Dabar pats sprendžiu, kad kartu su draugais įeinu į tokia santykių sistemą. Be šito nieko nėra, tik per šią sistemą dabar žiūriu į pasaulį, į tikrovę, imu įsikurti naujame pasaulyje pasitelkęs naujus jutimo organus, vadinamus „dešimt sfirų“.
Šis pasaulis – iliuzija, kurioje gimstame ir neva gyvename kaip sapne. Greitai mums atsiskleis, kad visas praėjęs gyvenimas buvo kupinas fantazijos sapnas. Kaskart kai nuo egoistinio suvokimo pereiname prie davimo, priešais mus atsikleidžia nauja tikrovė, tokie didžiuliai matavimai, kad mums atrodo, jog negali būti nieko didesnio.
Davime atsiskleidžia tokios kosminės erdvės, apie kurias nė nepasvajojome. Įsijungiu į draugus ir per tą įsijungimą įeinu į naują tikrovę, tarsi į magišką sapną.
* * *
Nevalia atsigręžinėti į praeitį – tai įstatymas. Atsiveria nauja realybė, kuri grindžiama draugų tarpusavio įsijungimu, ir daugiau nieko nėra. Tik jos reikia siekti. Pasaulis atsiskleidžia per vienybę – tai nauji jutimo organai, nauja tikrovė, kurios atžvilgiu reikia anuliuoti save ir tuomet į ją įeisi.
Kiekvienas iš mūsų gimė ir buvo auklėjamas su egoistiniu pasaulio suvokimu. Taip mus nustatė it prietaisą su daugybe ratukų-reguliatorių. O dabar aš pats dėl gauto vidinio pažadinimo noriu nustatyti save kitokiam tikrovės suvokimui, ką įmanoma atlikti tik per savo pastangas, grupę, mokytoją, Kūrėją.
#247540

Iš 2019 m. birželio 9 d. rytinės pamokos ruošiantis Šavuot šventei