Jei panagrinėsime begalybės sąvoką, tai pamatysime, kad praktiškai ši sąvoka neegzistuoja. Ji yra tik mūsų dar nesusiformavusiuose noruose.
Sakydami terminus „begalybė“, „beribiškumas“ turime omenyje būseną, kai Šviesa šviečia be apribojimų ir mes visiškai atviri jos poveikiui. Paprastai pateikiame tokį pavyzdį: jeigu pilnai pripildysime stiklinę, tai jos būsena bus begalinė – nes neribos to, kuo ji užpildyta.
Kitaip tariant, begalybė, beribiškumas reiškia „be galo“, „be ribų“. Iki tokios būsenos mums reikia ateiti ir atskleisti save be apribojimų Kūrėjo suvokimui.
O kaip suvokiame Kūrėją savyje? Viską, ką suvokiame savo ribose, įvardijame pagal tas savybes, kokybes, kurias išjudiname, kad ką nors suvoktume. Todėl matuojame Kūrėją, kuris užpildo mus, itin tiksliai: pagal dydį, svorį, pagal mūsų norus. Ir taip einame pirmyn.
Visuomet Kūrėją apibrėžiame raidėmis, t. y. pagal tai, kaip Jį suvokiame savo savybėse. Ne pagal tai, koks Jis pats savaime, juk Jis pats neturi savybių, vardo, tam tikrų ypatybių. Sakome apie Jį, kad Jis „Geras ir Kuriantis gėrį“, „užpildantis“, „gydantis“ – iš esmės viską, ką jaučiame savimi. O koks Jis pats Savaime – suvokti negalime.
#257961
Iš 2019 m. gruodžio 8 d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite: