Kuo labiau vystomės, tuo griežčiau gamta reikalauja iš mūsų išlaikyti balansą tarp gavimo ir davimo. Tačiau mes nesugebame subalansuoti šių jėgų, ir todėl, kuo labiau vystomės, tuo labiau kenčiame.
Tai ne piktųjų jėgų sukilimas prieš mus, bet vis labiau augantis disbalansas tarp gavimo ir davimo jėgų. Noras gauti, noras patirti malonumą nuolat auga, bet tai nekompensuojama, neištaisoma noru duoti.
Todėl gamta tarytum „baudžia“ mus. Nors tai nėra primityvi sistema, kurioje nedelsiant sulauktume bausmės ir suprastume, kas vyksta, kaip kad įkišę ranką į ugnį ir nudegę kitą kartą jau pasisaugosime. Gamtos sistema begalinė ir labai sudėtinga, todėl kur nors pajutę negatyvią reakciją mes tiksliai nežinome, iš kur ji kyla ir kodėl. Pasirodo, mums ne taip jau lengva mokytis. Iki šiol žmonija nesuvokia, kad egoizmas jai kenkia ir yra visų pasaulio nelaimių priežastis. Mes nekaltiname savo egoizmo, kuris visą laiką auga ir valdo mus, versdamas vien gauti ir gauti tik sau bet kokiais būdais. Nesugebame to suprasti ir kiekvienas galvojame, kad viskas su manimi tvarkoje.
Žmonija neįžvelgia, kad jos noras patirti malonumą gali būti blogio jėga. Juolab kad egoizmas atlieka progreso variklio vaidmenį ir be jo neįmanoma – juk negrįšime gyventi atgal į urvus. Todėl mums belieka tik vystyti savo egoistinį norą, stengiantis jį pripildyti kuo įvairiausių malonumų, kurių jis nuolat reikalauja.
O pastaruoju metu netgi bėgame prieš traukinį ir patys užkūrinėjame savyje vartotojiškus norus, kad tik daugiau parduotume ir kad mūsų egoizmas laimėtų. Mūsų kartai būdinga tai, kad mes nebegaminame tik tokių produktų, kurie reikalingi gyvenimui, o visokiais būdais ieškome kažko naujo, siekdami patenkinti savo nepasotinamo egoizmo kaprizus.
Už tai gamta mus ir baudžia, kad naudojamės savo perdėtu, nevaldomu noru gauti, reikalaujančiu visiškai nereikalingų gyvenimui dalykų. Noras gauti – tai gamtos sukurta savybė, vadinasi, naudojame gamtą neteisingai. Užuot padėję gamtos sistemai pasiekti harmoniją, mes naudojame norą savo įgeidžiams ir griauname gamtos pusiausvyrą.
Mes iškreipiame sistemą tuo, kad vietoje teisingo balanso tarp gavimo ir davimo jėgų sukuriame nukrypimus tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir dėl to iš gamtos iššoka visokie kenkėjai. Neteisingai elgdamiesi vienas su kitu, patys atveriame jiems duris.
Iš kur staiga atsirado koronavirusas ir iš kur atsiras kiti virusai? Tik iš neteisingo, egoistinio ryšio tarp visų visuomenės dalių.
Kadangi esame ant aukščiausios gamtos laiptų pakopos, tai savo iškreiptais santykiais sukeliame iškreipimus žemesnėse jos grandyse: gyvūninėje, augalijos ir netgi negyvojoje gamtoje. Matome, kaip negyvajame lygmenyje visas Žemės rutulys sproginėja nuo kataklizmų: taifūnų, atgijusių vulkanų, globalaus atšilimo, po kurio gali ištikti atšalimas.
Iškreipimai augalijos lygmenyje atves prie to, kad neturėsime ką valgyti. O gyvūnijos lygmenyje jau dabar atsiranda nauji virusai ir jų gali būti tūkstančiai. Mūsų dar laukia skėrių antpuoliai kaip Egipto bausmėse.
Ir visas šias bausmes kuriame savo rankomis, tuo, kad būdami egoistai elgiamės vieni su kitais iškreipta forma. Tokiais santykiais žemesniuose gamtos lygmenyse pagimdome įvairius išsigimusius reiškinius, kurie tarsi vėžiniai dariniai sunaikina visus mūsų darbų rezultatus.
Esant tokioms aplinkybėms koronavirusas tai – ištaisymas, kompensuojantis tuos iškraipymus, kuriuos savo tarpusavio santykiais sukuriame dvasiniame lygmenyje. Mūsų santykių sukeltas disbalansas žemesniajame lygmenyje verčia mus keistis taisymosi linkme.
Dėl koronaviruso mes jau gaminame mažiau prekių, mažiau keliaujame, mažiau linksminamės. Žmonija apsiramino ir apvaldė savo sprogstantį egoizmą, kuris naikina visą žemės rutulį.
Jei epidemija augs, tai pasaulis visai nurims: užuot skraidę iš vieno pasaulio galo į kitą, visi sėdės namuose, liausis užsiiminėję visokiomis kvailystėmis. Vakar „Žinios“ rodė visiškai tuščią oro uostą.
Ir tai – išsitaisymas, juk kam žmonėms kur nors lakstyti? Dabar jie turės laiko pagalvoti, kam jiems visa tai. Ir staiga išsigąs – ką gi mes darėme? Kodėl mes važinėjome neaišku kur ir eikvojome pinigus, kuriuos reikėjo užsidirbti papildomais krūviais?
Dabar galime ramiai pasėdėti ir pagalvoti. Ir tikrai yra apie ką pamąstyti. Galime bendrauti tarpusavyje, padaryti kokį naudingą darbą. Kokia nauda žiūrėti į kažkokius akmenis Romoje ar Paryžiuje? Geriau žiūrėsiu į savo draugus, kaimynus, šeimos narius. Pagaliau pamatysiu savo vaikus, nes jau pamiršau, kaip jie atrodo ir kuo vardu.
Paklausiu sūnaus: „Kaip reikalai mokykloje?“ O jis atsakys: „Tėti, mes jau seniai neiname į mokyklą, o mokomės internetu. (Italijoje dėl epidemijos uždarė mokyklas ir darželius, visi sėdi namie.) Taigi turėsime truputį laiko pabendrauti, pažinti vienas kitą.
Vadinasi, tai – išsitaisymas. Žmonijai naudinga sustoti ir pajausti savo bejėgiškumą, negebėjimą viską valdyti. Matome, kad per akimirką galima mus sustabdyti ir bet ką su mumis padaryti.
O jei rytoj virusas atsiras žemės ūkyje, ką tada valgysime? Yra apie ką pamąstyti, užuot žudžius vienas kitą ir žaidus politinius žaidimus. Nelabai įsižaisi su egoizmu, jei nėra ką valgyti. Štai tada, pamynę kiekvienas savo puikybę, pradėsime galvoti apie gyvenimą, o ne apie viso pasaulio valdymą.
#261260
Daugiau šia tema skaitykite: