Koronavirusas atėmė iš mūsų pasitikėjimą ateitimi, skendinčia rūke. Neaišku, kas bus su manimi ir mano gyvenimu rytoj ar po mėnesio, kas įvyks darbe ir namuose.
Kaip galima gyventi tokiame nenuspėjamame pasaulyje? Bet šis nenuspėjamumas dėl to, kad mes su senais egoistiniais matais bandome priartėti prie naujojo pasaulio, kuris dabar palaipsniui mums ryškėja tarsi miražas dykumoje.
Jis artėja vis arčiau ir arčiau, bet mes kol kas negalime jo pamatyti teisingai, nes vis dar elgiamės vieni su kitais egoistiškai. Tarsi būtumę ėję keliu ir staiga patekę į nepažįstamą miestą, kuriame santykiai tarp gyventojų kažkokie keisti ir mums nesuprantami. Mus stebina tai, kas ten vyksta.
Būtent tai dabar ir matome. Nesuvokiame, kad įžengėme į naują epochą ir gamta reikalauja iš mūsų visiškai naujų santykių, vadovaujantis meilės artimui kaip pačiam sau dėsniu, ir žmonių vienybės. O mes nesuprantame, ko iš mūsų nori, kaip maži vaikai, kuriems mama sako: „Nustokite muštis, būkite gerai vaikai! Kodėl jūs negalite žaisti kartu?“
Bet aš negaliu, mano prigimtis reikalauja visą laiką pyktis ir muštis – tik taip jaučiu, kad gyvenu. Kad ir kiek mama man priekaištautų, nenoriu girdėti ir tuoj pat pabėgu, vėl puolu muštis. Štai tokia šiandieninė žmonija.
Tai kaip vis dėlto įtikinti save pasikeisti ir imti gyventi naujai? Juk vos tik sukursime tarp mūsų ryšių tinklą, grindžiamą abipusiu davimu, meile, vienybe, mes iš karto pamatysime, kur esame. Staiga pasijusime visai kitame pasaulyje, kurio anksčiau nepastebėjome.
Taip vaikai laksto vienas paskui kitą tarp suaugusiųjų, nekreipdami į juos dėmesio, tarsi jie būtų baldai. Vaikai turi tarpusavio sąsajas, o suaugusieji jiems tik trukdo. Ir staiga vaikai užauga ir supranta, kad čia yra nauja prasmė, nauji santykiai, kita programa, didingas ir aukštas tikslas, kurio taip pat verta siekti. Tokios būsenos šiandien ir esame.
Tai labai svarbus laikotarpis, ir nors jis pasireiškė epidemijos forma, tai neturi mums kenkti. Manau, kad koronavirusas kardinaliai pakeis žmoniją.
Mes visi esame tokios pačios būsenos ir pradėkime pamažu keisti save nuo abipusės neapykantos ir konkurencijos į abipusį ryšį ir palaikymą. Pradėkime žvelgti į gyvenimą ir į mūsų pasaulį globaliai ir integraliai, kaip mus moko gamta, ir tokia ši istorija pasieks laimingą pabaigą visiems: mums patiems ir mūsų vaikams.
#264762