Šiomis dienomis grįžtame iš karantino į įprastą gyvenimą: atsidaro daugiau parduotuvių, paslaugų, verslų. Kyla jausmas, kad ant mūsų nusileido tamsus debesis, vadinamas „koronavirusu“, o paskui išsisklaidė, tarsi nieko ir nebuvo.
Iš tikrųjų, tai apgaulingas įspūdis, nes ankstesnis gyvenimas jau negrįš. Mes dabar išsiaiškinsime ir suprasime, kad grįžimo atgal negali būti, kaip neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę.
Todėl negalėsime grįžti prie ankstesnio gyvenimo, kuris grindžiamas konkurencija ir nesibaigiančiu vartojimo didėjimu. Priešingai, mes veikiame gamtos sistemose, net jei to nesuvokiame ir nejaučiame. Ir šiandieninės gamtos sistemos skiriasi nuo tų, kurios buvo iki koronaviruso. Jos neleis mums naudotis mūsų piktu egoizmu, darant žalą sau kaip anksčiau.
Virusas išryškino, kad mes visi susiję. Epidemija išplito po visą žemės rutulį, nes mūsų biologiniai kūnai sujungti į vieną sistemą, kuri veikia aukščiau šių kūnų, jungdama juos tarpusavyje. Todėl liga, kilusi vienoje vietoje, staiga kyla ir kitose.
Virusas ateina į tokius kaimus, kurie apskritai neturėjo jokio ryšio su civilizacija. Iš kur jis galėjo kilti? Čia veikia gamtos sistema, kuri, pasiekusi tam tikrą būseną, išleidžia iš savęs į pasaulį šią problemą, vadinamą „koronavirusu“.
Todėl negalėsime grįžti į ankstesnę būseną, net ir labai norėdami. Neįmanoma ten grįžti, to niekada nebuvo istorijoje! Žmonių santykiuose neįmanoma grįžti atgal – tik eiti pirmyn: arba į naują gyvenimą, arba į naują mirtį.
Bendra nelaimė pakeitė visuomenę į gera, įpareigodama mus būti solidarius ir laiduoti vienus už kitus, kaip matėme, kad jauni padėjo pagyvenusiems, esantiems rizikos grupėje.
Dabar, grįžtant į normalų gyvenimą, visi šie teigiami pokyčiai ir tarpusavio parama gali išnykti, jei mes neįsiklausysime į tai, ką nori pasakyti mums gamta. Turime suprasti, kad visi esame susiję ir lemiame vienas kito ateitį.
Visas žemės rutulys ir apskritai visa visata – tai viena integrali sistema ir kiekviena jos lygmens – negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus – būsena priklauso nuo visų kitų.
Už visko slypi ilga egoizmo vystymosi istorija, kuri privedė mus iki blogio suvokimo. Iš esmės, mes jau suvokėme šį blogį, juk niekas nėra patenkintas savo gyvenimu: nei turtingieji, nei vargšai, nei protingi, nei kvaili, nei stiprūs, nei silpni, nei jauni, nei seni.
Kaip yra pasakyta: „ne savo noru gimsti, ne savo noru gyveni, ne savo noru mirsi“. Todėl turime atlikti viso savo gyvenimo reviziją. Tam padėjo koronavirusas, parodydamas, kad esame šioje žemėje kaip viena žmonių populiacija ir privalome atsižvelgti į savo tarpusavio priklausomybę.
Reikia kurti visuomenę, kurios pagrindas nebūtų konkurencija, kuriai eikvojame visas savo jėgas, darydami tik žalą sau. Aš negaliu susieti savo geros ateities su tuo, kad daryčiau bloga kitam. Laikas pereiti į naują būseną: mes, kaip žmonės, privalome pasipriešinti savo blogajai prigimčiai ir sukurti aukščiau jos kitą, geresnį, lygmenį.
Todėl akivaizdu, kad grįžimo atgal negali būti. Kam mums grįžti? Argi gyvenome džiaugsmingai ir laimingai? Ar buvome ramūs už savo vaikų ateitį, gimdydami juos didžiulės konkurencijos, neapykantos ir pavojų kupiname pasaulyje?
Imkime ir pafantazuokime, į kokią tikrovę norėtume patekti, o ne kur grįžti. Koks turi būti geras gyvenimas? Ar gebame taip pasikeisti?
Grįžti į praeitį neįmanoma: tam neturime nei jėgų, nei pinigų – jokio pagrindo. Bandydami tik veltui eikvosime jėgas ir nervus, įsitrauksime į konfliktus, vedančius į trečiąjį pasaulinį karą.
Mes neturime kitos išeities: jei priklausome integraliai gamtai, tai ir turime veikti kaip integrali visuomenė. Negyvoji, augalinė ir gyvūninė pakopos egzistuoja vienoje uždaroje simbiozėje. O žmogus veržiasi per šias gamtos sienas, išeina iš gyvūninės pakopos į žmogaus ir ten siautėja, savo egoizmu naikindamas viską, pradėdamas vis naujus karus ir konfliktus.
Dabar esame likimą lemiančiame taške, kur turime nustoti vystytis egoistiškai ir pradėti mokytis, kaip vykdyti gamtos dėsnių sistemą. Žmonių visuomenė turi būti apvali, kaip integrali integralios gamtos dalis, ir žengti žingsnį vienybės link.
Mes naudojome gamtą neva savo naudai, bet naudą gavo tik mūsų egoizmas. Pažvelkime, ką padarėme su šiuo pasauliu, koks jis užterštas ir sugriautas. Taip daugiau negali tęstis, nes neturime kitos planetos gyvenimui.
Ir dabar, sustabdę dviem mėnesiams gamybą, matome, kaip gamta akimirksniu atgimsta: valosi oras, atmosfera, atsikuria ozono sluoksnis, girdisi džiaugsmingas paukščių čiulbėjimas, miško žvėrys vaikšto po miestų gatves.
Mus bandys sugrąžinti į praeitį, kad vėl padarytų senosios sistemos vergais, bet tai nebesuveiks. Gamta turi savą vystymosi variklį, kuris stums mus pirmyn ir neleis nusiristi atgal.
Jei bandysime grįžti į senąją tvarką, tai brangiai susimokėsime daugybe kančių ir nelaimių, iki trečio pasaulinio karo. Nėra grįžimo, du kartus nežengsi į tą pačią upę. Turime judėti pirmyn į neatsiejamą integralaus žmogaus paveikslą kaip atskiri individai ir kaip vienas bendras kūrinys – žmonija.
#264509
Iš 2020 m. gegužės 5 d. 1232-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą
Daugiau šia tema skaitykite:
Išėjimas iš karantino, I dalis