Klausimas: Daugelis kabalistinių šaltinių kalba apie davimą. Kaip galima kalbėti apie davimą, jei mes, kaip kūriniai, negalime duoti?
Atsakymas: Viskas labai paprasta. Privalai pakeisti požiūrį į žmones ir laikyti juos artimais, brangiais, reikalingais tau. Tada galėsi duoti jiems kaip savo vaikui.
Klausimas: Jeigu su vaiku taip elgiuosi natūraliai, tai šiuo atveju turiu pasistengti? Juk visiškai nenatūralu elgtis su nepažįstamu žmogumi taip, kaip su savo vaiku, ir gauti iš to malonumą.
Atsakymas: Taip. Bet tam turiu pamatyti bendrą pasaulėdaros vaizdą, pajausti, kaip visi esame susiję, kaip per savo draugus galiu pasiekti aukštesnę, dvasinę būseną. Tada einu pas juos ir vienijuosi. Jie tampa ma brangūs, nes staiga pastebiu, kad jie – mano sielos dalys. Tad ar aš jiems duodu? Iš tikrųjų jiems neduodu, bet investuoju į savo sielą. Tai ir yra meilė.
Klausimas: Vadinasi, tūkstančiuose kabalistinių šaltinių aprašyta meilė artimui, vienybė yra neįmanoma, kol žmogus neišvys, esąs bendros sistemos, sielos dalimi?
Atsakymas: Taip. Kitaip, tiesiog duoti – negaliu. Nekils ranka. Tai prieštarauja gamtos dėsniui.
Kad duotum, reikia matyti, kad kiekvienas iš mūsų yra didžiulės pasaulinės sistemos dalis, visi esame visiškai priklausomi vieni nuo kitų taip, kad mane visą apibrėžia tie, kas už mano ribų. Ir jeigu rūpinsiuos jais, užsitikrinsiu savo ateitį. O jeigu pasieksiu būseną, kai galvoju tik apie juos, o ne apie save, užsitikrinsiu tobulą ateitį.

#274894

Iš 2019 m. sausio 28 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paprasta dvasinio gyvenimo formulė

Nori pakeisti pasaulį – pakeisk save

Du požiūriai į tikrovę