Klausimas: Ar galima manyti, jog kabalos kelias nepanaikina problemų žmogaus gyvenime? Tiesiog žmogus, einantis kabalos keliu, jas suvokia kitaip. T. y. stovint ant aukštesnės pakopos nebelieka ankstesnių problemų, kadangi pasikeitė požiūris į jas, tiksliau, į jų šaltinį. Priešingai, žmogus, einantis kančių keliu, susidūręs su ta pačia problema, jaučia nepasitenkinimą.
Atsakymas: Visiškai teisingai! Mes egzistuojame Aukščiausiosios Šviesos (atidavimo ir meilės savybės) lauke. Šį lauką sudaro koncentriniai apskritimai, kurie artėdami prie centro turi vis intensyvesnę atidavimo ir meilės savybę. Viskas statiška, ir tik mes, keisdami savo savybes, judėdami lauke, keičiame savo suvokimą.
Apskritimų centre buvo sukurtas noras (bendra siela). Jis nutolo nuo centro – prarado atidavimo ir meilės savybę, suskilo į dalis (atskiras sielas), įgijo priešingą – gavimo savybę (egoizmą). Todėl yra labiausiai nutolusiame Šviesos lauko apskritime. Sielų panašumas į Šviesą kaip krūvis, turintis savo vietą elektriniame arba magnetiniame lauke. Sielos ir Šviesos (krūvio ir lauko) ryšys – jų savybių pusiausvyra (panašumas). Jeigu Šviesos (lauko) ir sielos (krūvio) savybės vienodos, tai siela (noras) jaučia ramybės būseną (savo jėgų-savybių ir Šviesos pusiausvyra, homeostazė). Sieloms tolstant (jų savybėms leidžiantis) nuo centro į periferiją, iš kiekvienos pereitos būsenos jose lieka rešimot (įrašas) apie ją. Kai sielos labiausiai nutolsta (savo priešingomis savybėmis) nuo centro (Kūrėjo), jose lieka įrašyta visa nutolimo (nusileidimo) grandinė. Labiausiai nutolusią būseną sielos (norai, egoistiniai) jaučia kaip žmogų (sielą) šiame pasaulyje (lauke).
Nuo šio momento sielos pradeda savo kelią atgal. Iš pradžių kūrimo tikslo link jos juda nesąmoningai, verčiamos jėgos, kylančios dėl jų savybių ir Šviesos apskritimų, kuriuos jos pereina, savybių neatitikimo. Sielos jaučia kančias. Šis jausmas kyla iš savo egoistinių savybių ir Šviesos savybių priešingybės. Kuo labiau sieloje pasireiškia rešimot, tuo prie labiau vidinio Šviesos lauko apskritimo ji stumiama, t. y. kuo didesni neatitikimai tarp neištaisyto rešimot ir tobulos Šviesos – tuo blogiau jaučiasi žmogus ir visa visuomenė.
Pradedant nuo atitinkamo Šviesos lauko apskritimo, jo poveikis rešimo lemia kančių priežasties suvokimą klausimo dėl kančių prasmės, priežastingumo ir tikslingumo pavidalu. Klausimas apie gyvenimo prasmę žmogų atveda į grupę (aplinką), kur jis gali pradėti save taisyti, siekdamas prilygti Šviesai (atidavimui).

„Visada atrodo, jog mus myli už tai, kad esame geri. Tačiau nenumanome, kad mus myli todėl, jog geri tie, kurie mus myli.“ L. Tolstojus

Mūsų dvasinis kelias prasideda nuo šio pasaulio būsenos. Iš čia pamažu pradedame suvokti jo prigimtį, kūrinijos esmę – norą mėgautis dėl savęs. Dalį šio noro įgyjame natūraliai vystydamiesi materialiame egoizme iš kartos į kartą.

Vėliau susiduriame su būtinybe įgyti norą mėgautis sau žmogaus lygmenyje. Negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos lygmenis praeiname jų ribose, bet žmogaus lygmenį galime pasiekti tik iš priešpriešos su Kūrėju.

Būtent čia prasideda dvasinis darbas: atsižveldami į Šviesą ir jos savybes, turime atskleisti savo prigimtinę savybę – malonumų troškimą pagal principą „šviesos pranašumas pažįstamas iš tamsos“. Šios dvi savybės vystosi mumyse paraleliai – tai viena, tai kita – per pakilimus ir kritimus.

Tai vyksta taip: iš pradžių žmogus gauna troškimą, impulsą kažkam nežinomam ir yra  atvedamas į grupę, į pamokas. Čia jis pradeda atlikti veiksmus, kurių reikšmės dar ir pats  nesupranta, bet jie suteikia jam nedidelį švytėjimą. Ir tada žmogus ima judėti pirmyn.

Šiame etape taip pat egzistuoja dvasinė struktūra AVAJA, ir žmogus joje vystosi negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškame lygmenyse žmogaus pakopoje.

Laikui bėgant  žmogus ima kalbėti, vėliau galbūt netgi kiek įsiklauso į žodžius apie tai, kad reikia įgyti davimo savybę. Jis tai žaidžia stropiai it vaikas. Ir nors šitai tėra žaidimas, bet jis vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“: žmogus tarsi pakyla virš savo proto ir neva jau norėtų duoti ar bent jau žodžiais siektų mylėti artimą.

Tegul ir „neva“, bet jis veikia išvien su grupe, gauna įkvėpimą iš draugų per pavydą, didelį norą bei garbės troškimą. Jis kalba apie davimo savybę, persiima šia idėja ir pritraukia sau Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Nors žmogui neaiški viso dvasinio poveikio gelmė, Šviesa veikia jį ir po truputį jis keičiasi.

#36053

Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tegu Šviesa mus sujungia

Du šviesos poveikio tipai

Skirtumas tarp tiesioginės ir supančios šviesos

Klausimas. Tai, ką mes, žmonės, šiandien gauname, visa tai – nekontroliuojami procesai? Manyje yra noras gauti, kuris ateina iš išorės, aš net nežinau, iš kur man kyla mintys ir norai. T. y. aš neturiu jokios pasirinkimo laisvės?
Atsakymas. Natūralu.
Komentaras. O vėliau mes turime įgyti jėgą, kuri neleidžia gauti, kontroliuoja mano norus. Ji vadinasi „ekranas“.
Atsakymas. Gebėjimą kontroliuoti save suteikia ypatingas veiksmas, kai galiu atsiriboti nuo Kūrėjo, nutraukti tiesioginį ryšį su Juo, nutraukti Jo nurodymus, kuriuos aš instinktyviai vykdžiau. Aš manau, kad dabar to negaliu padaryti. Aš darau tokį veiksmą, kuris vadinasi „apribojimas“ (cimcum), juo tarsi atkertu save nuo Kūrėjo.
Ir tik tiek, kiek galiu susilieti su Jo veiksmais, juos vykdyti, vadovaudamasis noru būti panašus į Jį, – tik tiek aš galiu gauti. T. y., kaip Jis duoda, aš taip gaunu, ir nieko negaliu padaryti, aš vis tiek esu gaunantis, tačiau mano gavimas įgauna visai kitą formą, kai aš nusprendžiu, kad man to reikia tam, kad tapčiau panašus į Kūrėją.
Jei Kūrėjas duoda, skleidžia iš Savęs, tai aš duodu jam tuo, kad aš po apribojimo atveriu save tam tikru būdu ir gaunu iš Jo malonumą aiškiai suprasdamas, kad tai darau būtent norėdamas suteikti malonumą Jam. T. y. iš esmės – prieš savo valią.
Klausimas. Vadinasi, aš slepiu Kūrėjo šviesą, t. y. malonumą nuo savo noro gauti.
Šviesa pastovi, kaip saulė, ji visada veikia, duoda. Ir jei aš turiu ekraną, galimybę, kontroliuoti šviesos srautą, tai aš ją slepiu nuo savo noro gauti. Tai ir yra sąmoningas Kūrėjo atskleidimas?
Atsakymas. Taip, o vėliau, kai aš save atveriu, tai jau vadinama sąmoningu šviesos gavimu arba ypatingu ryšiu su Kūrėju.
#248163

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsitraukti į kūrimo programą

Kelias į galutinę būseną

Atskleisti Kūrėją ne dėl savęs

Klausimas. Kas yra ketinimas? Ar jį sukūrė Kūrėjas? Ar mes patys jį kuriame?
Atsakymas. Kadangi žmogus turi galimybę būti priešingose būsenose, viena būsena kitos atžvilgiu pasireiškia ketinimu.
Jei ko nors noriu, vadinasi, ketinu tai gauti ir mėgautis. Paprastai šį ketinimą vadiname troškimu. Dėl ko noriu jį realizuoti: dėl savęs ar dėl kitų? Taip atsiranda aukštesnio lygio ketinimas – dėl Kūrėjo.
Taigi, ketinimą apibrėžiame kaip kiekvieno noro įgyvendinimą ypatingu formatu. Kiekvienas noras, ketinimas turi labai daug lygių. Pvyzdžiui, dėl ko noriu gauti sau.
Klausimas. Jei mano ketinimas yra dėl kito žmogaus arba dėl Kūrėjo, tai jau altruizmas. Iš kur randasi toks ketinimas? Iš Kūrėjo?
Atsakymas. Taip, iš Kūrėjo, nes aš iš Jo mokausi, kaip atiduoti.
Klausimas. Negi kabalistas kiekvieną kartą skaičiuoja: „Dėl ko geriu? Dėl ko dabar einu“? Juk taip galima išprotėti!
Atsakymas. Ne. Kai tai atlieki viduje, nore, energija neeikvojama, o priešingai – gaunama.
Klausimas. Juk tai – nuolatinė kova! Man pagal savo prigimtį norisi išgerti arbatos dėl savęs, o teks gerti dėl Kūrėjo. Ar visą laiką taip ir kariausiu?
Atsakymas. Už tai gausi didžiulį papildomą malonumą, bet ne tiesiog iš arbatos, kurios nori išgerti, o iš to, kad tai darai dėl kažko kito.
Tarkime, mama prašo išgerti puodelį arbatos. Atspaudas to, kad padarei tai dėl mamos, lieka tavyje, ir šis malonumas virsta egoistiniu: aš gavau, aš mėgavausi.
O paskui? Reikia judėti toliau. Vadinasi, dabar turi gauti jau didesnį malonumą ir vėl kurti ketinimą.
Klausimas. Negi kalbame apie tokį malonumą kaip arbata, kava ir t. t.?
Atsakymas. O kodėl ne? Tas pats malonumas, esantis kavos puodelyje, – jei galima tai pavadinti malonumu, – yra amžinoje begalinėje Šviesoje. Yra tik vienas malonumų šaltinis – Kūrėjas, o mes – noras, sukurtas taip, kad gaudami iš Jo, mėgaujamės.
Klausimas. Mūsų pasaulyje man kyla noras išgerti arbatos, o koks gali būti noras būsimame pasaulyje, kuriame nėra kūno?
Atsakymas. Koks gi skirtumas? Noras taip pat ne kūniškas.
Aukštesniajame pasaulyje yra tik noras suteikti malonumą kitam ir tuo mėgautis. Suprantu, kad tai aukščiausias, geriausias, begalinis, beribis noras. Bet kodėl? Ar todėl, kad man dėl to gera? – Ne. Todėl, kad noriu, jog mėgautųsi kitas.
Šią savybę gavau iš aukštesniosios Šviesos. Dabar, jei kam nors suteikiu malonumą (bet neturiu, kam teikti malonumo, tik Kūrėjui), dėl to mėgaujuosi.
Gali paklausti: „Teikiate malonumą Kūrėjui, tarsi maitintumėte savo mažylį šaukšteliu?“ – Taip. – „Tuomet tai ne problema, aš irgi maitinu savo mažąjį sūnelį šaukšteliu ir tuo mėgaujuosi“.
Bet tai – grynai egoistinis išskaičiavimas. O kad taip nebūtų, pirmiausia reikia imti nekęsti to objekto, dėl kurio tai darai. Be neapykantos nėra meilės. Viską būtinai turi sudaryti dvi priešingos savybės. Beje, neapykanta jokiu būdu nesunaikinama, ji palaiko meilę, o meilė – neapykantą. Taip kartu jos ir egzistuoja.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur gyvena ketinimas?

Ketinimas, nešantis sėkmę

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Kongresas Gvadalacharoje „Viena širdis visiems“. Pamoka Nr. 1
Straipsnyje „Grupės tikslas“ Rabašas rašo: Susirinkome tam, kad paklotume grupės pamatą visiems tiems, kam rūpi Baal Sulamo aprašytas kelias ir metodika – kaip kilti žmogaus pakopomis ir nepasilikti gyvūno kategorijoje.
Mūsų pasaulyje yra negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis gamtos lygmenys. Jei norime pakilti virš žmogaus lygmens, turime tarpusavyje susivienyti.
Jei pakilsime virš visų kliūčių, priešiškumo, neapykantos, nenoro jungtis ir susivienysime, tai daugiau nieko ir nereikės. Kabalos mokslas nieko daugiau ir nemoko – tik susivienyti.
Jei bet kurioje grupėje, bet kuriame pasaulio taške žmonės sugebės pakilti virš priešiškumo kitiems ir susivienyti, tuomet atskleis Kūrėją, Aukštesniąją jėgą, aukštesnįjį pasaulį, amžinąjį pavidalą, vadinamą „siela“, nes tarpusavio ryšyje jie sukurs sąlygas Aukštesniajai jėgai atsiskleisti.
Kabalos mokslas universalus, nes jame nėra jokių apribojimų, išskyrus vieną: pakilęs virš savo egoizmo susijunk su tokiais pačiais žmonėmis, siekiančiais susivienyti, kad atsiskleistų Kūrėjas. Daugiau nėra jokių sąlygų.
Baal Sulamas priduria: Nesitikėkime, jog ateis laikas, kai galėsime kitokiu būdu pasiekti savo vystymosi tikslą. Be jokių abejonių, jį pasieksime tik vienydamiesi. Tuomet pamatysime, kaip Aukštesnioji jėga skatina visus vienytis – ir negyvąjį, ir augalinį, ir gyvūninį, ir žmogiškąjį lygmenis.
Matome, kaip visi jungiasi, norėdami to ar ne, vis labiau ir labiau, spaudžiami visokių problemų ir kančių. Pasaulis vis labiau vienijasi, ta linkme vystosi technika bei ryšio priemonės. Vienintelė Visatoje veikianti Aukštesnioji jėga visą pasaulį verčia vienytis, pasitelkdama didelį spaudimą ir kančias.
Tačiau mums atsivėrė naujas kelias: vienytis galime patys, didindami vienijimosi greitį, dirbdami vieni su kitais tarsi laboratorijoje – nuolat vis labiau vienydamiesi galime matyti, ką tuo pasiekiame.
Todėl, sekdami kabalistų patarimais, jungiamės į dešimtukus, mažas grupeles, kad būtų patogiau, lengviau, kad galėtume lanksčiau, parankesniu būdu vis glaudžiau jungtis ir matytume, kaip atskleidžiame Aukštesniąją jėgą. Ją atskleidžiame pagal mūsų susivienijimo tipą, kadangi mūsų indas lemia Šviesos atskleidimą.
Todėl mums nereikia per kančias judėti į galutinį tikslą, kuriame visos gamtos dalys susijungs integralia, globalia forma į nedalomą vienetą. Šį darbą galime atlikti ne kančių spaudžiami, o suprasdami, suvokdami, save kontroliuodami, galime pasirinkti judėjimo greitį ir matyti, kaip tai atliekame, paskui save patraukti visą žmoniją.
Juk jeigu juos prisijungsime, patrauksime paskui save, tapsime stipresni, o tuomet Aukštesnioji jėga atsiskleis su didesne galia, nes vienysis nebe tūkstančiai, kaip mūsų pasaulinėje grupėje, bet milijonai ir dar daugiau žmonių.
Šitaip atskleisime visą Aukštesniosios jėgos galią visose Jos sistemose, patirsime, kaip Ji viešpatauja ir viską valdo, kaip visa ši sistema veikia. Tai vadinama Šchinos atskleidimu.
Didžiulis malonumas matyti šią harmoniją, kai visos kūrinijos dalys – skirtingos, išsibarsčiusios, viena kitos nekenčiančios, nutolusios, – susijungia ir tarp jų atsiskleidžia ne paprastas ryšys, o tarpusavio meilė. Tai mus užpildo ir suteikia amžinojo gyvenimo pojūtį.

Iš Gvadalacharos kongreso I-osios pamokos, 2015 m. liepos 17 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimas, vedantis amžinojo gyvenimo link

Iš absoliučios nežinios į kitą pasaulį

Krizė: ieškant išeities

Klausimas. Aš nesuprantu, kaip žmonijai pakenkė mokslo vystymasis.
Atsakymas. Mokslas – tai Kūrėjo paieškos naudojantis žemiškuoju protu. Mes atliekame įvairiausius tyrimus, eksperimentus pasitelkdami savo penkis jutimo organus ir ieškome Aukštesniosios jėgos. Juk bet kokios mokslinės paieškos nukreiptos į Kūrėją, į gyvenimo paslaptį.
Išeina, tikimės suvokti Aukštesniąją jėgą, kūrimo sistemą, tikslą, mūsų egzistavimo ir gyvybės paslaptį savo gyvūniniu protu, savo kūniškais jutimo organais?
Žinoma, kad tai neįmanoma, ir šis kelias veda mus į aklavietę. Po tūkstančių tokio vystymosi metų patiriame krizę ir matome, jog mokslas negali mums padėti. Jis nesuteikia mums gerovės net įprastiniame žemiškajame gyvenime.
Mokslas – tai priemonė atskleisti žmogaus silpnumui ir klydimui ieškant gyvenimo paslapties, jo tikslo ir prasmės savo žemišku jutimu ir protu. Todėl jis aplinkiniu keliu, bet veda mus prie teisingų išvadų. Žmogus privalo išsiaiškinti savo asmeninių pastangų niekingumą ir susieti visas viltis su Šviesa, grąžinančia prie šaltinio.
Visas pasaulio vystymasis buvo skirtas tam, kad pasiektume šį nusivylimo savimi tašką. Kaip pasakyta: „Nėra laimingesnės akimirkos žmogaus gyvenime nei ta, kai jis visiškai nusivilia savo jėgomis.“ Ir tai iš tikrųjų didžiulis atradimas. O įsivaizduokite, kad tai vyksta visos žmonijos mastu.
Suprasime, kad mums niekas nepadės, išskyrus maldą, t. y. kad tik teisingai keldami MAN ir gaudami jėgą iš aukščiau galime veikti bei pasiekti tikslą. Mes pajėgūs tik išsiaiškinti tamsoje, kad viską lemia Šviesa. Šviesa – tai tikėjimas.
Šiandien apie tai galima kalbėti atvirai. Dar prieš penkiasdešimt metų niekas su tuo nebūtų sutikęs, ir visų pirma aš pats.  Aš buvau pats karščiausias mokslinio progreso šalininkas. Man  atrodė, kad mokslas – tai viskas.
Bet metams bėgant žmonija nusivylė mokslu. Niekas jau nesitiki iš mokslininkų atradimų žmonių labui. Bet koks atradimas jau iš anksto pasmerktas nešti mums žalą. Juk jis jau nuo pat pradžių nukreiptas prieš  kūrimo tikslą, prieš būdą jį pasiekti, nes leidžia žmogui pasikliauti savo protu.
Todėl nereikia tikėtis, kad mokslas duos kokių nors gerų rezultatų. Bet kol mes galutinai nusivilsime mokslu, savo proto galia, nieko negalima padaryti – teks dar truputį patobulėti.
Vis dėlto negalima ignoruoti mokslo. Juk tai priemonė, vedanti į tikslą, tegul ir aplinkiniu keliu. Bet kokia priemonė šventa. Galiausiai mirties angelas virs šventuoju angelu. Į šį „mirties angelą“ įeis visi mūsų klydimai, tarp jų ir mokslas.
Ir problema ne pats mokslas, o tai, kad žmogus kliaunasi savimi, išdidžiai tikėdamasis pasiekti gerą gyvenimą be jokio ryšio su Kūrėju.
Šis klydimas būdingas ir kabalos mokslą studijuojančiam žmogui, kuris paverčia jį teorija. Tai pati rimčiausia klaida, vadinama „klipa“ (žievė, blogoji jėga). Mūsų pareiga tiksliai laikytis nurodymų, kad tai taptų Toros studijomis, o ne įmantrybėmis. Tarp vieno ir kito yra labai plona riba.
Toros išminties (chochmos) studijavimas reiškia Šviesos Chochma atskleidimą, padedant taisančiai Šviesai, kuri slypi Toroje. Toros išmintis – tai Šviesa Chochma, įvilkta į Šviesą Chasadim.

Iš 2014 m. rugpjūčio 27 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į TES“

Reikia pajausti, kad esi pačioje šviesoje tarsi kūnas, skęstantis vandenyje. Mano kūną iš visų pusių supa vanduo, kuris tiesiogiai susijęs su kiekvienu mano judesiu.
Esant tokios būsenos man reikia jausti save esant aukštesnėje šviesoje taip, kad savo menkiausiu judesiu, mintimi, noru, mažiausiu siekiu savo širdyje ar sąmonėje tuojau pat pritraukiu šviesos reakciją. Tai vyksta akimirksniu, be jokio perėjimo. Tokį pojūtį reikia pasiekti savo gyvenime.
Mes visi skęstame šiame vandenyje ir deguonį gauname tik tą akimirką, kai artėjame vienas kito link. Jeigu mūsų širdys siekia susijungti tarpusavyje, tai turėsime kuo kvėpuoti. O jeigu širdis susijungti nenori, tai aš dūstu be oro. Tokią būseną reikia pajausti dvasiniame darbe: mes skendime šviesos jūroje kaip vandenyje, o deguonis priklauso tik nuo mūsų susijungimo. Todėl mums reikia kaip nors nukreipti savo širdį siekti vienybės.
Deguonies kiekis priklauso nuo mūsų tarpusavio artumo. O vėliau mes imsime jungtis jau ne todėl, kad gautume deguonies, bet kad suteiktume džiaugsmą Kūrėjui! Ir kaipgi pakilti virš noro gauti deguonį į norą suteikti malonumą Kūrėjui, nepaisant to, kad be oro dūsti?
Galiausiai pajusime, kad staiga dingo deguonies poreikis ir mes tarsi žuvys vandenyje! Mes apie jį netgi nebegalvojame, o tik apie tai, kaip suteikti malonumą Kūrėjui.

Iš 2014 m. vasario 21 d. seminaro apie vienybę

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Pajausti Šviesą

Mes jau pradedame susipažinti su dvasinio darbo būsenomis, nors mums sunku sutikti su jomis ir prie jų priprasti. Kaskart mes vargiai jas pateisiname, juk dvasinės būsenos iškyla tarsi žmogui naujai gimus. Staiga kažkas su juo atsitinka ir jis nebeatpažįsta savęs, nebepažįsta pasaulio, kuriame yra, nebesupranta jo reakcijų, trukdančių arba jam padedančių poveikių, priešų ir draugų.
Žmogus susipainioja. Jis nori pažinti šią naują vidinę realybę, kurioje atsidūrė, bet nepajėgia to padaryti. Tarsi jis gavo naują vidinę programą ir todėl nepažįsta savęs bei pasaulio. Visos reakcijos tapo naujos ir visiškai nežinomos. Atsidūręs naujame pasaulyje jis netenka ankstesnio tikrumo, seno santykio su viskuo.
Reikia prie to priprasti! Nors priprasti neįmanoma, nes kaskart pajunti visiškai naują būseną. Ir kuo toliau žmogus pažengia, tuo labiau viena nuo kitos skiriasi besikeičiančios jo būsenos. Nors permainų dažnis didėja, pačios būsenos tampa vis kontrastingesnės ir vis labiau atplėštos viena nuo kitos.
Vos prieš dieną ar dvi dienas patirta būsena gali kardinaliai skirtis nuo šiandieninės, ir žmogus jaučiasi baisiai susipainiojęs, netekęs stabilumo, tarsi visai žūsta. Jo būsenos tampa vis priešingesnės ir jų kaitos greitis vis didėja. Kaskart būsenai pasikeitus ateina tokia akimirka, kai žmogus visiškai nesupranta, kas vyksta, netgi nepaisant to, kad jau turi didelės patirties.
Kai iškyla nauja būsena, ji taip skiriasi nuo ankstesnės, kad ištrina viską, kas buvo praeityje. O būdamas kitos būsenos žmogus kol kas nieko neatpažįsta, tad jis ir nesupranta, kas su juo vyksta, tarsi taip atsitiktų pirmąkart. Ir iš tikrųjų tokia būsena apima pirmąkart, juk atsiskleidžia naujas informacinis genas (rešimo), nauja realybė.
Neįmanoma paaiškinti to pašaliniams žmonėms, juk jie nesupras. Jie nesupranta, kaip žmogus gali staiga tapti nieko nežinantis, susipainiojęs – kaip gali būti, kad didis kabalistas staiga negeba nuspręsti, suprasti, pajusti netgi tokių paprastų dalykų, kurie prieinami bet kokiam žmogui. Vis dėlto toks mūsų gyvenimas, ir mes užkariaujame dvasinių laiptų laiptelį po laiptelio.
Svarbiausia mylėti tokias būsenas ir suprasti, kad jos vis labiau mus priartina prie Kūrėjo suvokimo, prie panašumo į Jį. Nėra geresnės būsenos nei tokia, kai žmogus jaučia painiavą, tamsą, bejėgiškumą suprasdamas, jog taip atsiskleidžia tie indai, su kuriais jis greitai galės dirbti ir įsigyti davimo savybę, teisingesnį požiūrį į savo būseną.
Iš tiesų tokiu būdu jam nuimamas uždangalas. Kažkada vaikystėje skaičiau knygą apie arklius, kurie traukė vežimus anglies akmens skaldyklose po žeme. Arkliai niekada nepakildavo į viršų ir todėl buvo neįpratę prie saulės šviesos. Taigi kai jie susendavo ir nebegalėdavo dirbti, prieš pakeliant juos iš šachtos jiems ant galvos buvo užtraukiama keletą maišų. O viršuje palaipsniui buvo nuimama maišas po maišo: iš pradžių vienas maišas, po kurio laiko – kitas, kad arklys pamažu priprastų prie šviesos.
Štai ir mes esame tokioje pačioje situacijoje. Kaskart būsenai pasikeitus tarsi nuo mūsų nuimamas dar vienas maišas. Ir taip bus tol, kol priprasime prie tikrosios šviesos.
Jeigu žmogus supranta, kad su juo dabar yra dirbama tam, kad jis priprastų prie šviesos ir galėtų pamatyti savo pasaulyje Kūrėją ir Jo veiksmus, tai jis priima šį darbą su dideliu dėkingumu. Jis supranta, kad šis darbas prieblandoje, tamsoje labai vertingas, juk būtent jis formuoja jame naujus suvokimo instrumentus tikrajam dvasiniam pasauliui atskleisti.
Visas šis darbas vadinamas priesako vykdymu, o jeigu žmogų jis džiugina, tai vadinama priesako džiaugsmu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Mokytis dirbti nepriklausomai nuo rezultato

Aukštesniojo pasaulio formulė

Klausimas: Mes vis dar nevisiškai jaučiame išorinio pasaulio skausmą. Kaip ištaisyti padėtį dirbant grupėje?
Atsakymas: Šį skausmą geriau pajusti kuo greičiau. Jis – kaip liga, kurią pageidautina „sugriebti“ pradiniame etape. Pasaulis tik pradeda grimzti į krizę, bet jau jaučia baimę, juk šiandien problemos paliečia visus. Matome, kad jau atėjo laikas ir turėtume platinti medžiagą, aiškinančią krizės priežastį ir jos sprendimą.
Ir Amerika, ir Europa, ir Kinija, ir Japonija – visas pasaulis bėdoje. Visi išsigandę to, kas vyksta, ir niekas nežino, kas bus toliau. Kai kurie žiūri į krizę tarsi iš tolo, kaip antai Vokietijoje – ogi jiems bijoti vertėtų dar labiau. Juk tie, kurie pakilo aukščiau, žemiau krenta. Negalime nė įsivaizduoti, kas nutiktų, jei rytoj visi patikrinti mechanizmai staiga nustotų veikę.
Atrodytų, ar taip gali būti? Žmonės keliasi ryte, eina į darbą…
Bet ne, neina. Mes dar nesupratome, kad patekome į integralią gamtos sistemą, patys dar nebūdami integralūs. Tarsi bandome į apvalią išpjovą įstatyti kvadratinę detalę. Iš tiesų mūsų forma turėtų sutapti su sistemos forma. Ši forma nėra paprasta, nes kalbama ne apie geometriją, o apie savybes, kurios mums būdingos.
Šiandien visa žmonija turėtų palaipsniui įgyti naujas formas, teisingą, atitinkantį Šviesą formatą. Ir tai – labai rimta problema. Išspręsti ją įmanoma, tik jei pritrauksime Šviesą, kuri ir ištaisys mus. Todėl ir sakoma: „Aš sukūriau blogio pradą ir sukūriau Torą jam kaip prieskonį, nes slypinti joje Šviesa grąžina į šaltinį“.
Tikėkimės, kad tai suprasime ir mokėsime perduoti kitiems.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pavyzdys visam pasauliui

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Vienybės jėgos infuzija

Mes ne tik turime galimybę pasiekti pasirinkimo laisvę, bet tiesiog privalome tai padaryti. Niekam nepavyks šito išvengti, juk to link mus stumia ir traukia visos Gamtos jėgos: ir tave, ir visus likusius, − bet kurį žmogų pasaulyje! Kiekvienas privalės kažkaip realizuoti savo valios laisvę.
Prieš mus nutiesti du keliai: Šviesos (kabalos) ir kančių kelias. Ir rinktis turime kiekvieną akimirką! Tai nereiškia, kad kažkada patekęs į kelių sankirtą kartą pasirinkau, pasukau į dešinę ar į kairę ir jau eisiu tuo keliu.
Pajudėjau metrą kuriuo nors keliu ir vėl stoviu prieš laisvą pasirinkimą, prieš kelių sankirtą. Pasirinkau, žengiau žingsnį šiuo keliu ir vėl patekau į naują sankryžą, kurioje vėl turiu rinktis. Kiekviename žingsnyje man duota pasirinkimo laisvė, du keliai priešais mane! Nuolatos, kiekvieną akimirką turiu rinktis vieną iš jų: judėdamas pirmyn iš vienos būsenos į kitą, kiekviename taške, kurdamas iš jų liniją, kelią į savo galutinį išsitaisymą, į Gmar Tikun.
Ir kiekviename tokiame taške turiu spręsti, kuria kryptimi iš visų 360 laipsnių judėsiu (juk taškas − tai apskritimas). Bet, iš esmės, visos šios kryptys susijungia į du galimus pasirinkimo variantus: Šviesos kelią ar kančių kelią.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Venkite loterijos

Tokia neapčiuopiama sąvoka − laisvė

Diena prasideda vakare