Gera aplinka – tai mokytojas ir draugai. Jeigu mokinys neprisijungęs prie mokytojo kaip žemesniosios pakopos Galgalta ve Einaim prie aukštesniosios pakopos ACHAP, jeigu neanuliuoja savęs savo šviesiausioje dalyje – taške širdyje, kurį atrado savyje, – ir neprijungia jo prie mokytojo, t. y. prie jo nuomonės, dvasios, tai jis neturi iš kur gauti gyvenimo dvasios. Jis neturės tos jėgos, kuri vystytų jo rešimo – dvasinį geną.
O jeigu nėra ryšio su mokytoju, „tai pasaulis pajungia jį sau, ir jis susilieja su daugumos troškimais. Tuomet jis neturi jokio pasirinkimo, tarsi banda, vedama į skerdyklą, ir priverstas galvoti, norėti ir reikalauti to paties, ko nori dauguma“ (iš straipsnio „Šamati“ Nr. 25, „Išeinantis iš širdies“).
Čia viskas labai paprasta: toks ryšys arba egzistuoja, arba ne. Ir daug kas priklauso nuo palaiminimo iš aukščiau, nuo sėkmės. Tai lemia ne išorinės sąlygos, o vidinės žmogaus pastangos ir su tuo susiję veiksniai, pagal jo sielos šaknį ir lemtį, per kurias ši siela pereina.
Žmogus negali tam pasipirešinti. Jis gali fiziškai būti šalia mokytojo, kuris jam – tarsi kanalo galas, nuleistas iš Begalybės pasaulio ir pasiekiantis jį per visą kabalistų grandinę. Tačiau jeigu jis neprisijungia prie šio kanalo, jis negauna dvasinio maitinimo ir todėl nesivysto.
Senovėje pasitaikydavo atvejų, kai mokytojas mokė tik vieną mokinį. Tačiau dažniausiai mokytojas rūpinasi mokiniais per grupę, prisijungdamas prie jos centro.
Grupė mokytojui – tai jo žemesnysis dvasinis objektas. Tas mokinys, kuris gali prisijungti prie grupės centro, įvykdydamas dvi būtinas sąlygas – anuliuodamas savąjį „aš“ grupės atžvilgiu ir susijungdamas su kitais – per ją gali susijungti su mokytoju. Mokytojas vadinamas „Ravu“ (didelis), nes tai aukštesnis parcufas, aukštesnis laiptelis mokinių atžvilgiu.
Kiek mokinys anuliuoja save grupės centro atžvilgiu, tiek gauna susivienijęs su kitais kli (indais), į kur gali priimti mokytojo nuomonę ir dvasines žinias. Tačiau šis anuliavimasis turi būti visiškas – iš visos sielos ir širdies – visais klausimais, susijusiais su dvasiniu keliu ir valdžia prieš savo egoizmą.

#120186

Iš pamokos pagal knygos “Šamati” straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Prilipti prie mokytojo

Sielų susijungimas = panašumas į Šviesą

Aukštesnysis dvasinis gyvenimas

Pirmasis dvasinio darbo etapas – įsisąmoninti darbą dešimtuke. Svarbiausia, kad kiekvienas palaikytų savo dešimtuką, ir neleistų niekam prarasti grupės, Kūrėjo, kelio didumo, mūsų ypatingo likimo kaip didžiulės dovanos svarbos.
Ir tai tikrinama per nuopuolį, kai nejaučiame pripildymo, tačiau esame pasirengę likti „duoti, kad duotum“ (Chafėc chėsėd) būsenos.
Kitaip tariant, visko netekau, „paskutinių marškinių“, tačiau nejaučiu jokio trūkumo. Nėra – tai nėra, yra – tai yra, stengiuosi laikytis tokios „dietos“, kai džiaugiuosi tuo, ką gaunu ir nereikalauju daugiau. Kaip pasakyta: „Chasidas – tas, kuris patenkintas tuo, ką turi.“ Džiaugsmas – tai Chasadim Šviesos, mažos būsenos ženklas.
Jei man niekas nešviečia ir negaunu jokio pripildymo, tai man irgi gerai. Suvokiu tai, kaip iš aukščiau duotą galimybę patikrinti dėl ko tai darau. Ar esu Chasadim, mažos būsenos? Jei esu nepatenkintas ir reikalauju pripildymo, keikiu tamsą, vadinasi, nepasiekiau mažos būsenos.
Iš tikrųjų nesu tamsoje, juk Šviesa užpildo visą pasaulių sistemą. Aukštesnioji Šviesa – tai gailestingumas, Chasadim, ir tik aš jos nejaučiu. Todėl visas darbas prasideda pasiekus būseną Chafėc chėsėd. Tai jau tikėjimas, kas kad nevisiškas, kur bus Chochma švytėjimas, o kol kas tik Chasadim.
Ir tikrinama ji tuo metu, kai Šviesa išeina, ir jaučiame tamsą savo gaunančiuose noruose. Ar galime sutikti su tuo, kad daugiau mums nieko nereikia – tik likti kelyje, prilipti prie draugų ir Kūrėjo nepaisant tamsos?
Kitaip tariant, dirbame „naktį“, išrenkame teisingą kryptį, kad „padarytume sau Ravą ir nusipirktume draugą“, kasdien būtume pamokose. Toks santykis į visas būsenas, per kurias mus veda Kūrėjas, bus teisingas savo darbo patikrinimas.

* * *
Pirmiausia pasiekiame mažą būseną Chafėc chėsėd, davimas dėl davimo, Chasadim. O paskui šios Chasadim Šviesos viduje gauname Chochma švytėjimą, kad perduotume ją kitiems. Norint duoti kitiems, mums reikia išjudinti savo pačių ACHAP.
Kitiems perduodame Chasadim, taisydami juose duodančiuosius norus, tačiau tam mums būtina išnaudoti savo gaunančius norus. Mūsų ACHAP viduje atsiskleidžia Chochma Šviesa, o iš jo žemesniosios pakopos GE viduje perduodame Šviesą Chasadim. Tai reiškia, kad „kraujas virsta pienu“.

* * *
Visas savo jėgas turiu perduoti dešimtukui, kad atvesčiau draugus į vienybę. Iš jų imu jų norus, Kūrėjo didumą, tikslo didumą, kaip pasakyta: „Tegu žmogus padės artimui.“ Niekas negali padėti pats sau. Kiekvienas pavieniui gali pasiekti Chafėc chėsėd būsenos, davimą dėl davimo tik viename taške ir ne daugiau.
O toliau jis turi vystyti save dešimtuko atžvilgiu, atvesdamas juos į būseną, kai draugai neturi jokių trūkumų. Mes susiję tarpusavyje tik dėl tarpusavio davimo. Nieko nenoriu sau, tačiau turiu duoti kitam, ir todėl atveriu savo gaunančiuosius norus dėl davimo ir leidžiu draugui duoti man.
Pavyzdžiui, kai atvažiuodavau pas mamą jos aplankyti, visuomet sakydavau, kad esu alkanas, kad ji galėtų mane pavaišinti ir gauti malonumą. Man tai ne gavimas, juk žinojau, kad ji nori mane pavaišinti labiau nei aš noriu valgyti, ir turiu jai suteikti tokią galimybę.
Taip ir tarp draugų, juk kitaip mes neišvystysime vienas kito. Pasakyta: „Eikite ir užsidirbkite vienas iš kito.“ Niekas negali uždirbti pats už savęs.
#240080

Iš 2019 m. sausio 24 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Pasidaryk sau Ravą ir nusipirk sau draugą“

Ankstesnėse kartose Israel turėjo pakilti ir nusileisti: Egipto tremtis ir išėjimas iš jo, pirmosios Šventyklos pastatymas, paskui jos sugriovimas, nauja tremtis ir išėjimas iš jos, kad pastatytų antrąją Šventyklą.
Taip parengėme visus norus per sudužimą ir tarpusavio įsijungimą. Ir dabar esame taisymosi laikotarpiu, kuris turi apimti visas noro dalis, visą pasaulį.
Visi per istoriją atlikti taisymai priskiriami „Israel“ – išsitaisyti siekiantiems norams. Tačiau dabar „Israel“ turi atlikti išsitaisymą kartu su visu pasauliu.
„Israel“ savo viduje negali atlikti netgi mažiausio išsitaisymo, jeigu neįjungia į save pasaulio tautų. Juk būtent dėl jų – visi taisymai, kaip pasakyta: „Israel buvo ištremti tik tam, kad prisijungtų prie savęs kitų tautų sielas.”
Jeigu žmogus siekia Kūrėjo, t.y. siekia išsitaisyti, jis turi suprasti, kad šiandien taisymasis galimas tik kartu su pasaulio tautomis. Pasaulio tautos pasyviai įsijungia į taisymąsi, o „Israel“ aktyviai dirba ties tuo. Tam, kad pakeltų maldą, „Israel“ turi įimti į save ACHAP, pasaulio tautų, norus.
Parašyta, kad pasaulio tautos kelia „Israel“ ant savo pečių, kitaip tariant, stumia taisytis, įpareigodami pakilti į Kūrėjo kalną, ir kiekviename žingsnyje susijungti su Šviesa, ištaisyti ACHAP norus. „Israel“ ir kitos tautos taisosi kartu, juk tai viso pasaulio problema.

#233419

Iš 2018 m. rugsėjo 17 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulam straipsnį „Tarnaitė, einanti šeimininkės įpėdine“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Kaip prilygti Kūrėjui?

Faraono sutikimas

Jeigu Kūrėjas tolsta nuo žmogaus, tai jam dingsta bet koks noras dirbti Kūrėjo darbą. Tai vadinama, kad Kūrėjas atsisuka į žmogų nugara. Juk „Kūrėjo veidas“ – tai noras suteikti gėrį kūriniams, o priešinga pusė – visiškai kitokia.
Kūrėjas specialiai rodo žmogui savo priešingą pusę, kad jis siektų susilieti su Kūrėju, ir netrokštų pasilikti žemiausios būsenos. Išeitų, kad išvirkščioje pusėje slepiasi Kūrėjo veidas.
Mums visąlaik reikia išvirkščią Kūrėjo pusę pakreipti į priekinę, ir taip susilieti. Aukštesnysis visada rodo mums savo atvirkščią pusę, jeigu esame pasirengę tai priimti, o mes priešingą pusę pakeliame į priekinės aukštumas ir taip prilimpame prie Kūrėjo.
Taip kylame drauge su aukštesniosios pakopos ACHAP. Aukštesnysis nuleidžia mums savo ACHAP ir mes matome Jo priešingą pusę. O jeigu stveriamės jos ir stengiamės tame išvysti aukštesniojo veidą, tai taip pakeliame save kartu su jo priešinga puse.
Taip kaskart naudojamės jo liftu: aukštesnysis nusileidžia pas mus, o mes kylame pas Jį, Jis nusileidžia, mes kylame – toks zigzaginis kilimas.

#231245

Iš 2018 m. rugpjūčio 3 d. pokalbio „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Gėris priešingoje šviesoje

Kaip prilygti Kūrėjui?

Klausimas. Jeigu noriu prilygti Kūrėjui savybėmis, vadinasi turiu jas žinoti. Ar galima paskelbti Jo savybių sąrašą?
Atsakymas. Sąrašas itin paprastas: jeigu Kūrėjo savybė – davimas ir meilė, vadinasi, man reikia išmokti duoti ir mylėti.
Bet duoti ir mylėti dvasine prasme, o ne kaip mūsų pasaulyje, kai renkuosi, kam duoti ir ką mylėti, tikėdamasis, kad tai atneš man malonumą.
Tai reiškia kylu „iš savęs“, nekreipdamas dėmesio į jokius savo norus, savybes, ketinimus, tikslus, nes turiu tik vieną tikslą – užpildyti kitą malonumu. Kitą – reiškia visiškai svetimą žmogų, kuris savo ruožtu neduoda man jokio malonumo, kaip sakykim, mano mažas vaikas, giminaitis ar dar kas nors.
Tas kitas man visiškai abejingas. Dar daugiau, jei jis man nesvarbus – viena, o jeigu jo nekenčiu? Tuomet tai dar rimtesnis išbandymas. Tuomet turiu savo neapykantą ištaisyti į meilę.
Kitaip tariant, mums kylant, tampant panašiems į Kūrėją yra du etapai. Pirmasis – kylant ir artėjant prie davimo ir meilės tiems, su kuriais mano santykiai daugiau mažiau normalūs. (žalia rodyklė piešinėlyje)

Pradedant nuo to lygmens ir toliau jau judu „pamilk savo priešą, kaip didžiausią savo mylimąjį“ link (raudona rodyklė piešinyje).
Pirmąjį etapą galima vadinti Galgalta Einaim (GE) arba mažoji būsena, o antrasis etapas – ACHAP arba didžioji sielos būsena.
Klausimas. Ar dvasiniame pasaulyje yra tokia savybė kaip narsumas?
Atsakymas. Visa tai viduje. Netgi nenoriu išvardinti atskirų savybių, nes tuomet teks aiškinti, ką dvasiniame pasaulyje reiškia narsumas, ramybė, kuklumas, herojiškumas, kantrybė, pyktis, valdžia. Visa, kas yra mumyse, būtina tam, kad su visu tuo taptume panašūs į Kūrėją.

Iš 2017 m. balandžio 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – meilės jėga

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Kad atskleistum gyvenimo prasmę reikia Mokytojo. Jis organizuoja kiekviena dvasinio darbo žingsnį. Kitaip žmogus primena miške pamestą kūdikį.
Mokytojas moko KAIP galvoti, o ne KĄ galvoti. Jis moko būti savarankiškam nuo visų ir nuo savęs, nurodo tik vieną tikslą – atskleisti Kūrėją.
Dvasinis Mokytojas – tai dvasinė sistema, o ne žmogus. Jis perduoda mokymą: sukuria užduotis ir veda jų sprendimo link – ir Mokinys įeina į sistemą.
Dvasiniame kelyje tik ryšys su Mokytoju lemia galimą mokinio sėkmę. Ryšys su mokytoju apibrėžia ryšį su grupe ir Kūrėju.
Dvasinis Mokytojas – tavo aukštesnysis (parcufas, ACHAP), jis gimdo tavo sielą ir ją kelia. Jūsų ryšys amžinas ir nulemtas iš anksto.
Mokytojas – tas, kuris veda vaiką į kelia, iš kurio šis neišsuks visą gyvenimą. Kitaip tai ne Mokytojas?..
Ugdymas – tik veikiant aplinkai. Nuo vaikystės reikia atvesti vaiką į aplinką, kurios vertybės – vienybė.
Išmokyti gamtos dėsnį: Gamta – uždara sistema. Todėl vienybė gelbėja nuo visų nelaimių, o atitolimas – visų bėdų priežastis.
Kam reikalingas ugdymas? Jaunimui. Kad rastų vidinę mokymo prasmę ir pažabotų iš griaunančio ego augantį individualizmą.

Klausimas. Ar gali mokinys, norintis susijungti su mokytoju, sąmoningai arba netyčia padaryti ką nors prieš mokytojo valią ir taip „užsukti“ savo dvasinį čiaupą? Kaip veikia ši sistema?
Atsakymas. Čiaupas bet kuriuo atveju bus užsuktas, nes suveiks savybių neatitikimo dėsnis. Šiuo atveju mūsų ryšys yra negalimas ir atsiranda atotrūkis. Dabar reikia atkurti ryšį ir labai svarbu, kokia forma įvyko nutrūkimas, kaip aš jį padariau. Ar man reikia pereiti visas 4 ištaisymo stadijas, išgyventi tremties gilumą, įsisąmoninimą, t. y. patirti visišką atsitraukimą?
Galbūt suklydau netyčia, o galbūt kenkiau sąmoningai – labai svarbu, koks nusikaltimo pobūdis. Būna, kad už žmogžudystę ištremia į dykumą arba nubaudžia mirtimi, bet būna, kad niekaip nebaudžia, jeigu nužudymas įvyko karo mūšyje arba ginantis, kai buvai puolamas peiliu. Yra įvairių atvejų, bet jie jau priklauso ištaisymui, ryšio atkūrimui.
Jeigu nesivadovauju tuo pačiu noru, kaip ir mokytojas, ir neteikiu mokytojui jokio malonumo, tai tiesiog neturiu su juo ryšio.
Jeigu noriu pasitarnauti mokytojui tam, kad kažką gaučiau mainais, tai palaikau su juo ryšį, bet per supančią Šviesą. Kol kas kuriu ryšį alternatyvia, o ne tiesiogine forma. Tiesiogiai aš negaliu išlaikyti santykio su savo mokytoju teikdamas jam džiaugsmą. Džiuginu jį, bet tuo pačiu metu ketinu gauti kažkokios naudos sau, t. y. džiuginu egoistiškai.
Iš esmės aš noriu suteikti malonumą jam, o per jį – Kūrėjui. Aš planuoju šią grandinę. Kol kas nemoku to daryti, bet jau lyg ir pasirinkau teisingą kryptį pagal savo gabumus, savybes. Tai vadinama „netiesiogiai dirbti kuriant ryšį tarp GE ir ACHAP“: dar tokio ryšio neturiu, neatsisakau savęs prieš aukštesnįjį, o saistau save su juo per supančią Šviesą. Taip yra todėl, kad pagal savo prigimtį negaliu palaikyti su juo tiesioginio ryšio, t. y. nesu laisvas.
O jeigu man neaišku, kad elgiuosi prieš mokytojo norą, tai neturiu nė lašo vilties ką nors iš jo gauti. Taip mes pradedame jausti, jog mumyse atsiranda kitoks, naujas protas. Aš tarsi liaujuosi daryti išskaičiavimus šio pasaulio lygmenyje, pagal savo logiką, savo mintis ir sprendimus, nes šie išskaičiavimai visiškai neatitinka mūsų metodikos.

Iš 2014 m. vasario 27 d. pamokos tema „Mokytojas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išorinė pagalba – vidiniui ryšiui

Pajusti mokytojo norą

Kūrėjo garsiakalbis

Jeigu pradėsime organizuoti savo gyvenimą tarsi būtume didelė šeima, kurioje visi vieni kitiems padeda, tai su tais pačiais ištekliais mūsų gyvenimas dvigubai pagerės. Atrodys, kad mums dukart padidino atlyginimą – ir visa tai priklauso nuo santykio tarp mūsų.
Žmones įtikins dviguba nauda, dvigubas užpildymas ACHAP‘e. Bet mes žinome, kad svarbiausia ne tai. Kūrėjas žadina mus ne tam, kad gautume dvigubą užpildymą, bet tam kad ištaisytume tarpusavio santykius ir būtent juose atskleistume Aukštesniąją jėgą. Kūrėjas atsiskleidžia ne kiekviename iš mūsų, bet tarp mūsų.
Kol kas tai vadinama „lo lišma“. Mes žmogų viliojame materialia nauda, ir neapgauname! Jis iš tiesų pasijus geriau: gyvens geriau, bus labiau užtikrintas ir ramesnis.
Mes visa tai apgaubiame ketinimu, tai yra esame šių bendrų kristalinių grotelių tarpuose, o kiti žmonės – pačiuose jų mazguose, elementuose, kiekvienas kol kas savo noruose. Bet tai laikina, o po to jie ims vertinti visų tarpusavio ryšį, suprasdami, kad būtent jame yra išsigelbėjimas. Žmogus šį ryšį ims branginti, puoselėti. Jis supras, kad ryšys pats savaime yra labai vertingas ir verčiau laikytis jo nei savo piniginės.
Juk šis ryšys teikia dvasinį, vidinį pasitenkinimą, pakelia nuotaiką, teikia didesnės laisvės ir mažesnio neramumo jausmą. Tai kol kas egoistiniai motyvai, leidžiantys žmogui pakilti virš savo problemų, bet vėliau pamatys, kad didingą vienybės jausmą nori jausti ne tik gelbėdamasis nuo problemų. Tada taip įsitrauks, jog neprieštaraus jokioms problemoms, kad tik išsaugotų šį didingą jausmą.
Tai yra, jis ims matyti egoizmo blogį, atskirdamas jį nuo gėrio, ir tarp jų brėš liniją, barjerą (maksomą), ekraną (masachą), anuliuodamas save ir organizuodamasis pagal dvasinį principą.
Svarbiausia mums būti ryšyje tarp grotelių, o ne jų mazguose, pačiose problemose. Mes kalbame su žmonėmis apie jų problemas, bet galvojame apie tai, kaip atskleisti gerąjį, teisingąjį ryšį sistemoje ir nuolat jį stiprinti.

Iš 2013 m. rugpjūčio 14 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Ar reikalinga kabala masėms?

Brazilijos kongresas. Penktoji pamoka

Klausimas: Ar dvasiniame kelyje yra skirtumas tarp vyro ir moters?
Atsakymas: Nėra. Kiekviename mūsų yra dvi dalys: moteriškoji ir vyriškoji. Su jomis ir einame pirmyn.
Vis dėlto, kalbant apie grupės vienybę, vyriškos ir moteriškos sielos šiek tiek skiriasi vienijimosi pobūdžiu. Moterys jungiasi pagal savo išgales, o vyrams būtina jungtis visa širdimi, tvirčiausiais broliškais saitais.
Visa esmė sielos ypatybėje: vyriškoji siela susijusi su Galgalta ve-Enaim, o moteriškoji – su ACHAP. Tačiau ir vieni, ir kiti turi pasiekti aukščiausiąją pakopą, taigi, moters kelyje nėra jokių ypatingų kliūčių.
Aš labai rekomenduoju ir prašau moterų: rūpinkitės vyrais, skatinkite juos vienytis, sustokite aplink juos ratu, kad užkirstumėte kelius atsitraukti. Juk vyras visą savo gyvenimą lieka vaikas: jame nėra gimdymo ir rūpinimosi kitais mechanizmo. Jis nesikeičia – tik tampa didelis.
Iš kitos pusės, moteris, tapdama motina, patiria rimčiausius hormoninius pokyčius. Vienaip ar kitaip, joje glūdi ši potencija, siekis, supratimas. Todėl ji labiau susijusi su gyvenimu, yra racionalesnė, realistiškesnė. Pakilimai ir kritimai moterį veikia silpniau nei vyrą, – jos kūnas paprastai absorbuoja šiuos smūgius.
Štai kodėl moterys turi padėti vyrams, apie tai daug kalbama kabalos moksle. Be moterų pagalbos vyrai nepasieks tikslo. Taigi, saugokite juos taip, kaip motinos saugo mažylius.

Iš Brazilijos kongreso penktosios pamokos, 2012-05-06

Daugiau šia tema skaitykite:

Moterų noro galia

Moteris – tai noras

Į tobulumą – harmonijoje su gamta

Klausimas: Skleisdami žinias apie globalų, integralų pasaulį ir neminėdami kabalos mokslo, tiesiog sakome žmonėms, kad abipusis laidavimas užtikrins jiems gerą gyvenimą. Kuo gi mes tokiu atveju skiriamės nuo kitų organizacijų, dalijančių panašius pažadus?
Atsakymas: Blogai, jei nejaučiate skirtumo.
Šiuolaikinį žmogų užgriuvo globali, integrali krizė. Kūrėjas rodo žmogui, kad šis neteisingai susijungęs su kitais, kad privalo pasiekti abipusį laidavimą.
Yra metodika, padėsianti jam teisingai susijungti ir pradėti gyventi gerai. Ši metodika veikia sukuriant atitinkamą atmosferą, „apvalkalą“ iš aplinkos, kuri paaiškins žmogui, kaip puiku gyventi kartu gerai, sveikai, saugiai.
Žmogus klauso ir supranta, kad kitos išeities nėra. Juk ir likusieji girdi tą patį – tad lengviau tai įgyvendinti drauge su visais. Žmogus mokydamasis teisingai susijungti su kitais pritraukia sau grąžinančią į Šaltinį Šviesą. Tą patį daro vaikai žaisdami ir taip auga, tampa protingesni.
Taigi patekęs į blogą būseną žmogus pasitelkia aplinkinius, kad pritrauktų Šviesą, ir palaipsniui pradeda vertinti davimo jėgą. Jis ją brangina, ji jam tampa aukščiausia vertybe, ir staiga ima ją gerbti – tiek, kad net, kai jo gyvenimas klostosi gerai, jis nepalieka davimo, ir trokšta duoti nepriklausomai nuo savo pojūčių. Juk duoti – visų svarbiausia.
Taip žmogus ir išeina į dvasinį pasaulį, pereidamas nuo egoistinio ketinimo lo lišma prie altruistinio lišma. Ir nėra jokių šansų, kad 99% gyventojų išsitaisys kaip nors kitaip. Ar jūs galite pasiūlyti ką nors kita vietoj Toros?
Manau, kad kalbama apie elementarų nesupratimą, kaip tobulinti ACHAP. Kaip taisyti Galgalta vė Einaim mokame nuo Babilono laikų, o štai ACHAPui turime tik šitokį būdą.

Iš 2011 m. rugsėjo 12 d. antrosios paskaitos Niujorke

Daugiau šia tema skaitykite:

Palaikymas ir pavyzdys

Visų projektų likimas

Atskleisti išsitaisymo metodiką