Klausimas: Kas yra AVAJA?
Atsakymas: AVAJA – tai keturraidis („jud-kei-vav-kei“) Kūrėjo vardas, apimantis visą kūrinį. Viskas, kas sukurta ir egzistuoja pasaulyje, priklauso keturioms šviesos plitimo stadijoms, kurios yra vadinamos „AVAJA“, arba Kūrėjo vardais.
Aukštesnioji šviesa, eidama per keturias stadijas, ir kuria visą visatą, išryškina Kūrėjo esmę, Kūrėjo santykį su kūriniu.
Klausimas: Pavyzdžiui, jei paimtume kokią nors mūsų pasaulio materiją, pvz., stalą ar žmogų, tai bet kokio noro struktūra būtų AVAJA?
Atsakymas: Taip, bet mes to nematome, nepastebime, nejaučiame. Koks bebūtų pasaulis – didelis, mažas – nesvarbu, kaip į tai bežiūrėtume, jame visada galima matyti AVAJA.
Komentaras: Dar kabaloje nuolat sutinkamas terminas „Adomas Rišonas“. Koks jo ryšys su AVAJA?
Atsakymas: Esmė ta, kad viskas, kas sukurta visatoje, viena vertus, laikoma „AVAJA“, o kita vertus, ji laikoma struktūra, kuri vadinama „Adomu“.
Kaip „Adomas“ turimas omenyje ne mūsų pasaulio žmogus, o sistema, į kurią įeina viskas. Kūrėjas sukūrė kūrinį taip, kad jis galiausiai suprastų Jį – Kūrėją. Todėl kūrinys praeina vystymosi stadijas, kol pasiekia „Adomo“ pakopą („Adam“ nuo žodžio „edome“ – panašus į Kūrėją). Ir todėl viskas, kas sukurta, gali vadintis „Adomu“.
Be to, Adomas Rišonas – tai pirminė forma kūrinio, kuris paskui patiria įvairiausių transformacijų, kol pasiekia savo galutinį tikslą.
Klausimas: Koks skirtumas tarp AVAJA ir Adomo Rišono?
Atsakymas: Adomas Rišonas sudarytas iš AVAJA, bet kai kalbame apie AVAJA, kaip ši struktūra reaguoja į Kūrėją, norėdama tapti panašia į Kūrėją, ji vadinama „Adomu“.
Klausimas: Kitaip tariant, visi šie dalykai tarsi yra potencialūs, kaip mūsų pasaulyje DNR slypi visa informacija apie žmogaus kūno vystymąsi, jo charakterio savybes ir t. t., ir žmogus juos atskleidžia savo pojūčiais?
Atsakymas: Taip. Vėliau tai atsiskleidžia.
Klausimas: Kas yra „dešimt sfirų“?
Atsakymas: Dešimt sfirų – tai dešimt dalių, iš kurių sudarytas bet kuris baigtinis, teisingas davimo noras.
Klausimas: Koks skirtumas tarp AVAJA ir dešimties sfirų?
Atsakymas: Tai yra tas pats. Nors AVAJA sudaryta iš keturių raidžių ir dar raidės „jud“ galūnės („kuco šel jud“), bet tai vis tiek – dešimt dalių.
#264355

Iš 2019 m. TV programos „Kabalos pagrindai“

Klausimas: Kodėl, kad ir kiek besistengčiau, negaliu susijungti su Kūrėju, nors kiekvieną akimirką Jis man teikia galimybę Jį atskleisti?
Atsakymas: Nesvarbu, pasieki atskleidimą ar nepasieki, kiekvieną akimirką tave asmeniškai veikia Aukštesnysis Valdymas. Savyje reikia ieškoti to, ko Jis nori, kodėl davė šią būseną, ką turėčiau padaryti?
Po tokių ieškojimų, galimas daiktas, sugebėsiu atskleisti, ko Jis iš manęs reikalauja, o gal ir ne. Gali būti, kad Jis tyčia mane šitaip supainiojo, kad būtų man reikalingas, kad atsivertų tai, ko Jis geidžia. Vis dėlto, turėtų būti kažkoks „virvės galas“, kurio galėčiau įsitverti.
Pasakyta: „Visa, ko tik geidi – tik neišeik!“ Tai yra, padaryk viską, kad nepamestum jungties, kurioje kiekvieną akimirką gali laikytis Kūrėjo.
Kiekvieną akimirką ieškau, kaip rasti Jį, besislepiantį kažkur ten – mano viduje. Todėl tai vadinama vidiniu mokslu – „vidine Toros dalimi”. Juk neturiu ko ieškoti išorėje – tiktai savo viduje.
Kūrėjas yra žmogaus viduje, mūsų norų viduje. Įprastai mes vaizduojame, jog kylame kažkokiais laiptais erdvėje, tačiau tai paprasčiausiai parodo, kad pereiname į aukštesnes, dvasingesnes būsenas – didesnį davimą. Bet, iš esmės, visas mūsų ieškojimas – vidinis.

Iš pamokos pagal Rabašo laišką, 2011 m. gegužės 31 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Jausmų pasikeitimas

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Mūsų dvasinis kelias prasideda nuo šio pasaulio būsenos. Iš čia pamažu pradedame suvokti jo prigimtį, kūrinijos esmę – norą mėgautis dėl savęs. Dalį šio noro įgyjame natūraliai vystydamiesi materialiame egoizme iš kartos į kartą.

Vėliau susiduriame su būtinybe įgyti norą mėgautis sau žmogaus lygmenyje. Negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos lygmenis praeiname jų ribose, bet žmogaus lygmenį galime pasiekti tik iš priešpriešos su Kūrėju.

Būtent čia prasideda dvasinis darbas: atsižveldami į Šviesą ir jos savybes, turime atskleisti savo prigimtinę savybę – malonumų troškimą pagal principą „šviesos pranašumas pažįstamas iš tamsos“. Šios dvi savybės vystosi mumyse paraleliai – tai viena, tai kita – per pakilimus ir kritimus.

Tai vyksta taip: iš pradžių žmogus gauna troškimą, impulsą kažkam nežinomam ir yra  atvedamas į grupę, į pamokas. Čia jis pradeda atlikti veiksmus, kurių reikšmės dar ir pats  nesupranta, bet jie suteikia jam nedidelį švytėjimą. Ir tada žmogus ima judėti pirmyn.

Šiame etape taip pat egzistuoja dvasinė struktūra AVAJA, ir žmogus joje vystosi negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškame lygmenyse žmogaus pakopoje.

Laikui bėgant  žmogus ima kalbėti, vėliau galbūt netgi kiek įsiklauso į žodžius apie tai, kad reikia įgyti davimo savybę. Jis tai žaidžia stropiai it vaikas. Ir nors šitai tėra žaidimas, bet jis vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“: žmogus tarsi pakyla virš savo proto ir neva jau norėtų duoti ar bent jau žodžiais siektų mylėti artimą.

Tegul ir „neva“, bet jis veikia išvien su grupe, gauna įkvėpimą iš draugų per pavydą, didelį norą bei garbės troškimą. Jis kalba apie davimo savybę, persiima šia idėja ir pritraukia sau Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Nors žmogui neaiški viso dvasinio poveikio gelmė, Šviesa veikia jį ir po truputį jis keičiasi.

#36053

Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tegu Šviesa mus sujungia

Du šviesos poveikio tipai

Skirtumas tarp tiesioginės ir supančios šviesos

Kūrėjas – Absoliutas, kuris nesikeičia, atsiskleisdamas mūsų atžvilgiu kaip absoliutaus gėrio jėga. Keičiasi mūsų suvokimas, noras, todėl sakome, kad Kūrėjas keičiasi.
Iš tikrųjų pokyčiai vyksta tik mumyse. Todėl, norėdami atskleisti Kūrėją, turime pasiekti panašumo į Jį būseną, kad atitiktume Jo savybes.
Tačiau kaip galime tapti panašūs į Kūrėją, jei visi esame egoistai? Mes liekame egoistai, tačiau, nepaisydami natūralaus atstūmimo, privalome susivienyti tarpusavyje virš egoizmo, susisiedami tarpusavio davimo, vienybės, meilės ryšiais. Mes panašūs į išderintą muzikos instrumentą, kurį reikia suderinti, norint teisingai groti.
Apie karaliaus Dovydo smuiką parašyta, kad jis kabėjo ant sienos, o tam tikru momentu, t. y., esant ypatingai būsenai, pats imdavo groti. Tad ir grupė turėtų pasiekti tokią vienybę tarp draugų, kurios forma būtų panaši į Kūrėją. Nors visi lieka egoistai, bet kiekvienas nugali savo egoizmą ir susivienija su kitais taip, kad vienybės forma atitinka tobulo ir vieningo Kūrėjo formą.
Ir tuomet Kūrėjas atsiskleidžia mumyse. Jis nėra kažkur už grupės ribų, o tik jos viduje. Kiek dešimt draugų nusiteikė teisingam ryšiui, abipusiam davimui, tiek tarp mūsų atsiskleidžia Kūrėjas ir užgroja mūsų smuiku. Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas kūriniams.
Todėl reikia praktiškai, efektyviai žiūrėti į darbą dešimtukuose, stengiantis pasiekti tokią susijungimo formą ir esmę, kuri būtų panaši į Kūrėją. Žinoma, to link judame palaipsniui, per 125 pakopas, vis tiksliau kalibruodami save.
Taip tobulą Kūrėjo atskleidimą pasiekiame bendrame kli, AVAJA, kai „Kūrėjas ir Jo vardas susilieja į viena“. Kitaip tariant, AVAJA, mūsų dešimtukas, tinkamai susijungia visomis dešimt sfirų, su visomis jų mažiausiomis vidinėmis po-sfiromis tiek, kad pasiekia tobulą vienybę, atitinkančią Kūrėjo prigimtį, absoliutų davimą.
#264917

Iš 2020 m. gegužės 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Smuikas su dešimt stygų

Atskleisti Kūrėją

Monolitinis dešimtukas

Komentaras: Svarstydami gilias filosofines temas, staiga pavartojate žodžius „meilė“, „davimas“.
Atsakymas: Ne tik. Kabalos moksle dažnai vartojami tokie terminai, kaip „zivug“ – „susijungimas“, „susiliejimas“.
Faktas, kad viskas, kas vyksta mūsų pasaulyje kūnuose, ne kūnuose, tarp kūnų ir t. t., vyksta ir dvasinėse jėgose, kurios valdo mūsų kūnus ir mūsų sielas. Todėl turime konkrečiai įvardyti visus šiuos veiksmus ir būsenas. Mes imame žodžius, kurie išreiškia mūsų pasaulio veiksmus, ir vadiname jais dvasinius veiksmus.
Taigi, dviejų norų sąjungą mes vadiname „zivug“, tai yra, susiliejimu, susijungimu. Dvasiniame pasaulyje yra „pradėjimas“, „nėštumas“, „gimdymas“ ir pan. Apskritai, viskas, kas egzistuoja mūsų pasaulyje, yra Aukštesniojo pasaulio pasekmė, todėl ir terminai vienodi. Tačiau dvasiniame kontekste visa tai vyksta ne kūnuose, ne materijoje, o noruose.
Klausimas: Kaip atomai susijungia vienas su kitu, kad sudarytų molekulę, taip ir norai jungiasi tarpusavyje?
Atsakymas: Taip. Ir vėlesni norai gaunami labiau koncentruoti, integralesni. Norai, kurie susirenka tam tikroje sistemoje „AVAJA“, yra vadinami „sfirot“, „parcuf“, o vėliau – „pasauliu“.
#264590

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Klausimas: Ar galima tikėjimu aukščiau žinojimo pavadinti draugo nuomonės priėmimą, nors ji ir priešinga tavajai? Jei taip, kaip tai atlikti neatsisakant savosios?
Atsakymas: „Tikėjimas aukščiau žinojimo“ reiškia nepaisyti savo nuomonės, kai priimu draugo nuomonę ir ja vadovaujuosi 100%. Mėginu atlikti taip, kad jo nuomonė, nors ir priešinga manajai, taptų mano. Tai reikia patirti pačiam, ir pamažu suprasite, kas tai.
„Tikėjimas aukščiau žinojimo“ – tai dvasinės pasaulėžiūros sistema, kai imate matyti dvasinį pasaulį aukščiau mūsų pasaulio ir per jį. Tai nėra paprasta. Reikia išeikvoti daug laiko ir pastangų, kol imsite taip viską suvokti.
Tai visiškai kita pasaulėdaros sistema, tarsi turėtumėte visai kitą protą, kitus jausmus ir mintis.
#266309

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Kas paleidžia tikėjimo aukščiau žinojimo mechanizmą?

Aukščiau žinojimo – bilietas į naują pasaulį

Daugelis šalių kalba apie laipsnišką karantino pabaigą ir suaugusiųjų grįžimą į darbą, o vaikų – į mokyklas. Ar kyla naujo infekcijos protrūkio grėsmė?
Viskas bus gerai, jei mes laikysimės atsargumo priemonių, kad neapkrėstume vienas kito, laikysimės atstumo. Žinoma, mes turime grįžti į darbus, kad aprūpintume vienas kitą būtinomis paslaugomis ir produktais. Kitaip negalėsime gyventi.
Jei galvosime, kaip grąžinti žmones į tokias darbo vietas, be kurių nebus maisto ir būtiniausių paslaugų, rūpindamiesi tik tuo, kad visi normaliai egzistuotų, tai epidemija nesustiprės.
Bet jei bandysime grįžti prie ankstesnio pelno siekimo, kad padidintume kažkieno banko sąskaitas, tai situacija staigiai pablogės. Juk tai prieštaraus bendrai gamtos jėgai, ir tada įvyks staigus protrūkis, ir virusas išplis dar labiau.
Jei mes grįžtame į darbo vietas ir mokyklas, tai turi būti daroma palaipsniui, kartu auklėjant žmones, kitaip tariant, aiškinant būseną, kurioje esame, kokią formą turime pasiekti, kodėl reikia palaikyti, saugoti vienas kitą. Svarbu, kad žmogus nerimautų ne tik dėl to, kad pats užsikrės, bet bijotų užkrėsti kitus. Būtent šis abipusis rūpestis apsaugos mus nuo viruso.
Koronavirusas – tai ypatinga programa, kuri užsikrovė bendrame kompiuteryje, kuris vadinamas „žmonija“, ir pradėjo jame veikti. Ši programa reikalauja iš mūsų glaudesnio abipusio susijungimo, ir jei mes tai pasieksime, tai susitvarkysime su virusu.
Jei nepradėsime vienytis, nesvarbu, kiek turėsime viruso testų ir dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų, mums niekas nepadės. Mes kol kas mokomės tik iš smūgių.
Pasaulis turi tapti labiau susijęs, vieningesnis. Bendra problema, apimanti visus nuo šiaurės iki pietų ir nuo vakarų iki rytų, suartina žmones. Jie jau negalvoja apie karus, konfliktus tarp šalių, korporacijų, atskirų žmonių – dabar svarbiausia gyventi ramiai. Kiekvieną uždarė namuose, ir jis sutinka sėdėti, juk dabar pagrindinė užduotis – neapsikrėsti virusu.
Šia prasme koronavirusas labai padėjo žmogui. Dabar reikia tik pasirūpinti, kaip atkurti gamybą ir paskirstymą tokia forma, kad ji aprūpintų žmoniją būtiniausiais produktais, bet neskatinti perteklinio vartojimo, dėl kurio mes jau beveik galutinai suniokojome žemės rutulį.
Mes negalime grįžti į ankstesnį gyvenimą, dėl kurio patys tapome kenksmingu virusu ant žemės paviršiaus, virusu, kuris naikina gamtą. Mes naikiname visą supančią aplinką ir todėl gauname atatranką iš gamtos.
Todėl mums reikia gerai pagalvoti, kaip grįšime prie savo veiklos žemėje taip, kad visiems būtų garantuotas daugmaž normalus gyvenimas, be reikalo neeikvojant žemės išteklių.
Ir jei to nepadarysime dabar, tai ateis dar kenksmingi virusai, kurie išmokys mus, privers pasikeisti. Gamta – tai Kūrėjas, ir ji turi begalę priemonių, kad priverstų mus paklusti.
Gamta – tai aukštesnioji jėga, Kūrėjas, AVAJA. Nesvarbu, kaip ją vadiname, svarbiausia, kad yra viena jėga, kuri valdo visą negyvąjį, augalinį, gyvūninį pasaulį ir žmones. Praktiškai visi tai pripažįsta kaip akivaizdų faktą.
#263357

Iš 2020 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Trys linijos – tai ypatinga Malchut darbo esmė; Malchut – tai noras, kuris save turi prilyginti Kūrėjui. Dešinioji linija – davimas, kairioji linija – gavimas, o vidurio linija – jų vienybė, kai prilygstama Kūrėjui.
Klausimas: Galima sakyti, kad kairioji linija – tai mano prigimtiniai norai. Dešinioji – tai jėga, esanti ne manyje ir turiu ją pritraukti sau. O kai jos susilieja tarpusavyje atsiranda trečioji linija?
Atsakymas: Yra daug skirtingų vidurinės linijos tipų. Tačiau tai vienas iš jų.
Komentaras: Kabaloje dar yra terminas „12 genčių“. Prakalbus apie 12 genčių kiekvienas ima įsivaizduoti kokius nors žmones, suskirstytus į gentis. O iš kabalistinio požiūrio taško – kalbama apie tris linijas padaugintas iš keturaidžio AVAJA, kas galiausiai duoda 12.
Atsakymas: Taip. Pilnas AVAJA, keturios stadijos, kai kiekvienoje trys linijos – tai ir yra 12 genčių arba ypatingas kūrinio darbo tipas.
#264745

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Acmuto – tai aukštesnioji šaknis, kuri tiesiogiai nesusijusi su mumis, kitaip tariant, tai Kūrėjas Pats Savaime, egzistuojantis nepriklausomai nuo kūrinio. Tokiu pavidalu negalime Jo pajausti.
Kitais žodžiais sakant, Acmuto – tai programa, nepriklausanti kūriniui. Mes tiesiog nurodome, kad tokia būsena yra, tačiau mums nepasiekiama. Negalime Jo pajausti.
O programa, kuri susijusi su mumis, vadinama „Kūrėju“ arba „AVAJA“.
Klausimas: Ar gali būti taip, kad Kūrėjas turi dar kokių nors planų kokių nors kitų, mums nežinomų kūrinių atžvilgiu?
Atsakymas: Tai mūsų neliečia.
Klausimas: Bet ar galima tai palyginti su tuo, kaip mūsų pasaulyje vaikas supranta kokį nors tėvo santykį su juo, bet nežino, kuo tėvas užsiima, kokie jo planai ir t. t.?
Atsakymas: Taip, galima ir taip sakyti. Tačiau neužsiimame tokiais pamąstymais, spekuliacijomis, nes jos vis tiek neturi jokio pagrindo. Tam neturime nei tikro noro, nei kokių nors galimybių tai tirti.
#264441

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra Acmuto?

Acmuto – neatskleidžiama Kūrėjo esmė

Ar Kūrėjas turi pavidalą?

Klausimas. Ką reiškia „mano likimas“ ir ką reiškia „prašyti Kūrėjo pakeisti likimą“? Ką būtent?
Atsakymas. Mūsų likimą nulemia grupė.
„Pakeisti jūsų likima“ – reiškia prašyti Kūrėjo, kad įeitum į grupę, kuri vadinasi dešimtuku arba „AVAJA“ – sistema, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas.
Jūsų likimas priklauso nuo to, kiek priartėsite prie Kūrėjo, o tai įmanoma tik įsijungus į grupę, netgi moterims.
Štai ir prašykite, keiskite savo likimą. Tam esate čia. Sėkmės!
#253754

Iš 2019 m. rugsėjo 6 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl  davimo savybę galima įgyti tik grupėje?

Geras likimas

Kaip pakeisti likimą