Klausimas: Viena vertus, kalbate apie tikėjimą aukščiau žinojimo. Kita vertus, sakote, kad kabaloje iš viso nėra tikėjimo, yra tik suvokimas. Kaip tai suprasti?
Atsakymas: Tikėjimas aukščiau žinojimo – tai ir yra suvokimas. Tikėjimas – tai davimo savybė, Binos savybė. Davimas, esantis aukščiau egoizmo, vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“. Dėl šios sąlygos žmogus atsiskleidžia aukštesnįjį pasaulį.
Tai, kad mūsų pasaulyje buvo iškraipytas tikėjimo supratimas, – jau nieko nebepadarysi. Mūsų pasaulyje viskas iškreipta.
Tik apie žmogų, kuris pakilo iki davimo savybės, galima pasakyti, kad jis tikintis.

#219167

Iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai nėra jėgų eiti tikėjimu aukščiau žinojimo

Tikėjimas aukščiau žinojimo: priimti draugo nuomonę

Pakilti aukščiau kūnų

Esame savo egoistiniame nore, kuris natūraliai priverčia mus rūpintis tik pačiais savimi. Todėl jei norime jausti ir suvokti Kūrėją, pakilę į dvasinį egzistavimą, turime priešintis savo egoizmui ir kovoti prieš jį, kad užuot sekę savo nuomone eitume pagal Toros, Kūrėjo nuomonę.

Šis darbas (nusižeminimas, savo egoistinio noro nulenkimas Kūrėjo noro atžvilgiu) turi vykti nepaliaujamai, ir taip kuriame aukštesnįjį pasaulį virš šio pasaulio.

Toks darbas vadinamas tikėjimu aukščiau žinojimo, nes mes Kūrėjo norą laikome aukščiau savojo, keldami save aukščiau gavimo jėgų prie davimo jėgų. Nepaisant noro atitolti nuo kitų, mums reikia nusižeminti draugų atžvilgiu. Ir taip formuojame savyje Kūrėjo savybes, imame jausti Jį pagal savo savybių panašumą.

Šis darbas tampa vis aiškesnis, labiau fokusuotas, tikslesnis. Vis iš naujo grįžtame prie savo noro mėgautis, kad vėl performuotume jį, iš naujo organizuotume. Tačiau jei pakeisime savo norą į Kūrėjo davimo norą, tai vietoj šio pasaulio išvysime aukštesnįjį, dvasinį pasaulį, tikrą ir amžiną.

Tam nuo žinojimo pereiname prie tikėjimo aukščiau žinojimo. Kodėl tai vadinama tikėjimu, o ne tiesiog aukštesniosios pakopos nuomone? Mat kaskart kuriame Kūrėjo savybę virš savo noro mėgautis, virš davimo savybės. Išeitų, kad tai ne šiaip tikėjimas ar davimas, Kūrėjo nuomonė, o tikėjimas aukščiau žinojimo, kitaip tariant, virš Malchut viešpataujanti Bina.

Tik taip vis aukščiau kylame, kol išsilaisvinę iš šio pasaulio jautimo ir atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį, ir taip einame, kol visiškai įgyjame Binos savybę. Pirmiausia atitolstame nuo Malchut ir įeiname į Biną, o paskui ir Malchut įsijungia į Biną, ir taip pasiekiame Kėtėr.

Šiame darbe kiekvienąsyk vis labiau atskleidžiame Kūrėją ir aukštesnįjį pasaulį. Pamažu įeiname į pramintą kelią, vedantį mus į supratimą, kas yra kūrinys, kaip sukurta žmonija ir visa visata, visa gamta, pasauliai. Viskas turi įsijungti į mūsų kelią, leisti mums vis labiau išsiaiškinti ryšį tarp visų dalių ir jausti save kūrinijos viduje.

Tuo pat metu neišvengiamai krisime ir painiosimės. Pereinant iš būsenos į būseną, iš pakopos į pakopą, visa, kas buvo anksčiau, išsitrina ir mes netenkame visų pojūčių, įeidami į naują pakopą. Juk tikrovę suvokiame dešimtyje sfirų, ir kai jos atsinaujina, kai ateina naujas noras ir virš jo naujos dešimt sfirų, tai vyksta fundamentalūs mūsų kli pokyčiai, kur jaučiame tikrovę. O todėl atsiplėšiama nuo ankstesnės būsenos, nuo dvasinio suvokimo bei jautimo ir pereinama į naują būseną.

Reikia priprasti prie tokių perėjimų, kurie vadinasi „diena“ ir „naktis“ Kūrėjo darbe. Nauja diena neateina be nakties, be naujų, neištaisytų kelim atskleidimo. Ir atsidūrę šiuose naujuose noruose, nesuprantame, kur esą, susipainiojame. Tai vadinama naktimi dvasiniame darbe.

Reikia priprasti prie tokio darbo naktimis, prie tamsos jautimo, pojūčių ir supratimo netekimo, įsisąmoninti tokių būsenų būtinybę, be jų neįmanoma ateiti į naują būseną, į naują pakopą. Būtent darbas tamsoje padeda pamatyti, ko trūksta norint, kad diena susilygintų su naktimi, o tamsa nušvistų kaip šviesa, kad ateitume į būseną, kur viskas – diena.

Visas šis kelias nuo pradžios iki galo eina per nusižeminimą, savo egoizmo sutaikymą, kol imsime vis labiau su juo dirbti. Nuo Malchut iki Binos palenkiame savo norą, o įgydami Binos pakopą, davimo pakopą, imame žadinti norą mėgautis ir kylame iš Binos į Kėtėr.

#286887

Iš 2021 m. rugsėjo 1 d. pamokos „Nusižeminimas ir susitaikymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diena ir naktis dvasiniame pasaulyje

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Po tamsos išaušta

Klausimas. Kas yra žinojimas ir tikėjimas?
Atsakymas. Tikėjimas – tai davimo savybė, kuri atsiskleidžia žmoguje dėl jo pastangų bei priklausomai nuo jų veikiančios Šviesos. Tai ne mūsų materiali savybė, kai duodu, nes ketinu ką nors iš to išlošti, kitaip negalėčiau duoti.
Bet kai mane pakelia virš egoizmo, tai tiek, kiek pakilau, išties imu gauti davimo savybę duoti neatlyginamai ir nesavanaudiškai. Tai vadinama Binos savybe, tikėjimo savybe.
Žinojimas – kai duodame, ir dėl to, kad duodame, imame suprasti, jausti, kuo esame panašūs į Kūrėją, imame Jį suvokti. Tai ir yra žinojimas – Chochma Šviesa. Taip imame suvokti abi Šviesas: Šviesą Chasadim ir Šviesą Chochma.
#259065

Iš 2019 m. gruodžio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žinojimas. Įgūdis ar įpareigojimas

Pažinti daiktų esmę per raides

Davimo mokslas

Klausimas. Ar tikėjimas aukščiau žinojimo atsiskleidžia motinai rūpinantis mažyliu, ar tai niekaip nesusiję? Kas paleidžia tikėjimo aukščiau žinojimo mechanizmą?
Atsakymas. Nė viename žmonių tarpusavio santykių mechanizme nėra nieko dvasinio, juolab materialiame – tarp motinos ir vaiko. Tai tiesiog egoistinis motinos polinkis prie savo mažylio. Ir gyvūnai jį turi, ir žmonės – nieko daugiau.
Tikėjimo aukščiau žinojimo mechanizmas paleidžiamas kuo daugiau būnant bendraminčių grupėje, kai jūs tarpusavyje stumiate kits kitą atlikti panašius į dvasinius veiksmus ir pamažu pagal jūsų pastangas jus veikia supanti Šviesa. Ji ir vysto jumyse Binos savybę, davimo savybę, tikėjimą aukščiau žinojimo.
Tikėjimas – Binos savybė, žinios – tai Malchut: „tikėjimas aukščiau žinojimo“.
Klausimas. Ar žmogus žino, kada ir kaip jį paveiks Šviesa?
Atsakymas. Ne, nežino. Tačiau, jei jis studijuoją kabalą kartu su draugais, drauge organizuoja renginius, tai nuolatos galvoja, kad jį veiktų aukštesnioji Šviesa. Jam būtina Šviesa, dėl to jis stengiasi ją pritraukti.
#243114

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas dvasiniame ir materialiame

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Mašijach bėn Josef – tai dvasinė būsena, kurią didis kabalistas Ari įvedė į bendrą, sudužusią, visą žmoniją apimančią sielą, vadinamą „Adam po nuopuolio“.
Savo ištaisymais Ari atvedė ją į ypatingą būseną, kurią parengė visos atskiros sielos, vienos bendros, didžiulės Adam sielos dalelės, kad būtų galima atkurti tinkamus ryšius pasitelkus kabalistinę metodiką.
Tad pradedant nuo Ari laikų (XVI a.) ir toliau, leista studijuoti ir naudoti kabalos mokslą siekiant sujungti žmonių sielas tarpusavyje ir statyti Trečiąją Šventyklą.
Žmonija turi sukurti tokį ryšį, kur tinkamai derėtų visiškai visos sielos: tos, kurios drauge su Abraomu, Moze ir Jėšua praėjo visas kritimo ir taisymo pakopas, kilimą iki Pirmosios ir Antrosios Šventyklų, ir tie, kurie paliko šią sistemą dar Senovės Babilone.
Taip, po to, kai žmonija tinkamai susimaišė, kiekvienas žmogus turi galimybę studijuoti kabalą, taisyti save, dėlioti bendrą sielą it mozaiką.
Po Ari tokios būsenos buvo ir jo didis pasekėjas Baal Šėm Tov ir jo mokiniai, kurie atliko visa, kas įmanoma, kad bent jau ištaisytų žydišką žmonijos dalį ar bent jau tą dalį, kuri ėmė vadintis „hasidizmu“, nes pirmoji pakopa, kurią būtina visiems pasiekti – tai Hėsėd.
Tam reikėjo pakilti virš savo egoizmo ir padaryti taip, kad ne jis valdytų žmogų, bet kad žmogus galėtų valdyti ego pakilęs virš jo.
Todėl yra du Mašijachai. Pirmasis – tai Mašijach bėn Josef (Jėsod pakopa). Jo paskirtis pakelti žmoniją iki davimo savybės su ketinimu duoti, iki Binos savybės, hasidizmo savybės. Josef – tai teisuolis (cadik), neliečiantis egoistinių savybių ir taisantis tik altruistines. Jo padedami nepasiekiame meilės, tik užmezgame tinkamus tarpusavio santykius, bet nepraninkame vieni į kitus.
Antrasis – tai Mašijach bėn David (Malchut pakopa), kuri leidžia ištaisyti pačius egoistiškiausius mūsų norus, kad gautume su ketinimu duoti, t. y. kad pasiektume meilę, kad susilietume vieni su kitais ir su Kūrėju. Jau turėtume būti šios būsenos. Bet, deja, kad jos pasiektume, dar daug ką reikia atlikti.

Iš 2016 m. rugsėjo 14 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Jei savo Gyvenimo Knygoje kiekvieną akimirką neatveriu naujos „raidės“, „žodžio“, „sakinio“, „puslapio“ – turiu nerimauti, kodėl neatsinaujinu ir kritau atgal į gyvūno egzistavimą!
Žmonija nuolat ieško, kuo galėtų save užpildyti (vystydama mokslą ir techniką, pramogas), kad tik galėtų pajusti, jog viskas keičiasi ir gyvenimas nestovi vietoje.
Bet, patyręs ką nors nauja, žmogus mato, jog tai jo neužpildo, – gamta mus verčia vystyti vis naujus rešimot, pasitikti naują gyvenimą.
Vienintelis mūsų išsigelbėjimas – supanti Šviesa, sklindanti iš naujos pakopos ir žadinanti mūsų viduje slypinčius rešimot. Kas kartą turime iš naujo atverti Dangaus Knygą.
Dangus – tai Bina, ir jeigu ši iš Dangaus ateinanti jėga (Binos savybė) pažadins mumyse (Malchut viduje) Šviesą – tai suteiks mums naujo gyvenimo pojūtį.
Ir mūsų Gyvenimo Knygos pasakojimas atsinaujins ir judės pirmyn, ir bus naujas Dangus – vadinasi, ir nauja žemė, naujas noras.
Juk viskas kinta tik dėl Šviesos, kuri ateina ir atveria mumyse naujus norus, naujus rešimot.
Todėl turime pasirūpinti,  kad aplinka ir knygos visuomet mumyse žadintų vis naujus norus.
Tai, kad nuolat atsiveria kas nors naujo, turi tapti kasdienybe. Negalime sau leisti tiesiog plaukti su gyvenimo tėkme – privalome patys ją nuolat skubinti.
Tik jei aš judu savo noru, „žadindamas iš apačios“ (iterute de-letata) – aš taisau savo sielą ir artėju prie tikslo, prie savo dvasinio vystymosi realizacijos.
Nelaukite pasikeitimų iš viršaus – visų pokyčių turi reikalauti pats žmogus, tiktai taip jis gali atnaujinti savo Knygą.
„Ne aušra mane žadina, o aš žadinu aušrą,“ – visa Šviesa turi ateiti mano prašymu.
Antraip tai bus ne Šviesa, o mane veikti verčianti tamsa…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vienintelė, bet be galo sudėtinga sąlygą“

„Kiekvienas turi tapti kūrinio autoriumi!“

„Kaip pajusti supančią Šviesą?“