Klausimas: Kai kalbame apie Adam Rišon sielos sudužimą į šešis šimtus tūkstančių sielų, omenyje turime tas sielas, kurios išėjo iš Egipto, ir tas, kurios dabar ketina taisytis ir juda Galutinio Taisymosi link?
Atsakymas: Pasaulyje yra nuolatinis besitaisančių sielų skaičius. Jos skyla į dalis, kurios taisosi, o paskui vėl susijungia į bendrą dalį. Ir tai vyksta tarsi pati dėlionė save dėliotų.
Todėl norime siekti bendro tikslo, pakilti patys ir kartu su savimi pakelti dar keletą tūkstančių, su mumis turinčių ryšį, žmonių. Iš tiesų jų gerokai daugiau nei keletas tūkstančių, tai šimtai tūkstančių. Netrukus įsitikinsime, kad viskas būtent taip ir nutiks.
O toliau vis labiau vienydamiesi galėsime gauti tikslesnius duomenis apie mūsų jungimąsi. Ir taip eisime pirmyn, vis stipriau jausdami, kaip judame Galutinio Taisymosi link.
Atskleisime, kas yra Adomas, Ieva, angelai (malachim) ir pan., nes imsime suvokti dvasiniame pasaulyje visą pasaulių valdymo sistemą.

#328396

Iš 2024 m. balandžio 21 d. pamokos pagal Rabašo užrašus

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėlionė iš 613 vienos sielos dalių

Surinkti bendros sielos dalis

Bendros sielos grandinėje

Klausimas. Kas yra aukštesniosios jėgos? Tai angelai, dievai, sielos?
Atsakymas. Kabala nesutinka su niekuo, ką galite išgalvoti remdamiesi savo išprotavimais. Visa tai ji atmeta ir tvirtina, kad nieko panašaus nėra!
Egzistuoja pasaulis, susidedantis iš dviejų jėgų: teigiamos ir neigiamos, egoistinės ir altruistinės. Materialaus pasaulio lygmenyje šios jėgos priešingos: pliusas – minusas, trauka – atstūmimas, šaltis – šiluma ir pan.
Žmogaus lygmenyje jos pasireiškia trauka, meile, atstūmimu ar neapykanta. Iš šių dviejų jėgų nuo pat Begalybės pasaulio iki mūsų pasaulio susideda visa pasaulėdaros struktūra. Tik iš jų.
Teigiama jėga, traukos, pripildymo, davimo jėga – tai Kūrėjo jėga ir išeina iš Jos.
Neigiama jėga atsiskleidžia Begalybės pasaulyje greta teigiamos jėgos ir kyla iš priešingumo jai. Ir taip šios dvi jėgos formuoja iš viršaus žemyn visą pasaulėdarą, visus penkis pasaulius iki mūsų pasaulio. O mes, būdami pabaigoje, pačioje apačioje, turime imti neigiamą jėgą, ir prilyginti ją teigiamai. Čia yra mūsų misija.
#254470

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė, už viską atsakinga jėga

Dvi jėgos pasaulyje

Dvi jėgos, gimdančios žmogų

Ateidamas studijuoti kabalą, žmogus galvoja, kad ji susijusi su mistinėmis aukštesnėmis jėgomis, angelais, dvasiomis, kitu pasauliu kažkur danguje, kurį jis pažins ir pajaus.
Ir vietoj to jam netikėtai tenka studijuoti straipsnius apie grupę. Iš pradžių tai atrodo itin keista, tarsi jis atėjo studijuoti mokslą apie visuomenę, valstybę.
Egzistuojame fiziniuose kūnuose, kiekvienas savo mažame pasaulyje, todėl mums sunku suprasti, kad be įprasto egoistinio pasaulio, egzistuoja visiškai kitoks tikrovės suvokimas per mums svetimus, priešingus jutimo organus.
Ir nors perėjimas iš prigimtinio tikrovės suvokimo į aukštesniojo pasaulio suvokimą nėra lengvas darbas, reikalaujantis didžiulių pastangų, tačiau galų gale visi turi įgyti tikrąjį, „atvirą“ realybės suvokimą, kuris neapsiriboja žmogaus juslėmis.
„Knyga Zohar“ apibūdina dabartinę egoistinę būseną kaip miegančią, kai akys nukreiptos vidun. Juk domimės ir matome tik tai, kas vyksta mūsų viduje, mažame nore mėgautis, tarsi kūdikis, kuriam rūpi tik jo kūnas.
Kabalos metodika leidžia mums pereiti prie platesnio realybės suvokimo, jau ne kūdikio, o suaugusiųjų žmonių, sąveikaujančių su milžinišku aplinkiniu pasauliu. Toks perėjimas įgyvendinamas per aplinką, grupę.
Mūsų pasaulyje vaikas auga dvidešimt metų, apsuptas tėvų, giminių, tų pačių vaikų, draugų ir draugių, kol išeina į didįjį pasaulį su viskuo, ką šis turįs: išsilavinimą, kultūrą, pramonę.
Be žmonių aplinkos vaikas paprasčiausiai išaugtų kaip gyvūnas. Tačiau, kadangi jis nori imti iš aplinkos, aplinka patenka į jį ir sukuria jo pasaulį. Kad atvertume naująjį pasaulį, reikia naujos aplinkos, dirbdami su ja ir sugerdami ją į save, per ką pajausime begalinį aukštesnįjį pasaulį.
Viskas priklauso nuo aplinkos ir jos svarbos jautimo, kaip su ja susisiejame kaip į vieną žmogų su viena širdimi taip, kad mūsų tarpusavio ryšys su aplinka tampa ištisu pasauliu, kur atskleisime visą pasaulių sistemą. Tai jau ne tėvas ir motina, bet aplinka su ypatingomis savybėmis, įstatymais, tradicijomis, suvokimu, vertybėmis – viskas visiškai nauja.
Žmogus turi sukurti tokią aplinką, o šio kūrimo proceso metu aplinka sukurs žmogų, užtikrindama jo dvasinį tobulėjimą. Todėl aplinka – svarbiausia, nuo jos priklauso gera žmogaus ateitis. Iš aplinkos žmogus gauna naujus jutimo organus aukštesniajam pasauliui suvokti. Megzdamas ryšius su aplinka, žmogus taip kuria savo aukštesnįjį pasaulį.
Todėl „aplinka“ – šventa sąvoka kabalistams. Mano mokytojas Rabašas buvo ypatingas kabalistas, nes suformulavo teisingą ir tikslią aplinkos kūrimo metodiką ir jos ryšį su žmogumi, tai ir yra kabalos metodikos pagrindas. Tinkamame ryšyje su aplinka žmogus kuria dvasinį indą iš dešimties sfirų, kuriame atskleidžia savo sielos šviesą, t.y. aukštesnįjį pasaulį, aukštesniąją jėgą, Kūrėją.
Todėl kabalos mokslas, skirtas tinkamai aplinkai sukurti, yra toks reikalingas dabar, kai žmonija patiria globalinę krizę, ypač – visuomeninę, kai sugniuždytas žmogus atsiduria sugriuvusioje visuomenėje.
Ir žmogus, ir visuomenė jaučia, kad pasiekė akligatvį ir nežino, kaip vystytis toliau. Tik kabalos metodika gali padėti žmonėms sukurti tinkamą visuomenę ir išeiti iš krizės.

Iš 2018 m. vasario 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Sprendimas – žmogaus prigimties pasikeitime

Dvasinės tikrovės filmas

Išsitaisymas prasideda visuomenėje

Klausimas. Žmogui būdinga galvoti, kad jis turi valios laisvę: laisvę norėti, elgtis, rinktis. Kodėl kabaloje sakoma, kad šio pasaulio žmogus neturi pasirinkimo laisvės?
Atsakymas. Jei tik matytumėte, kokiu būdu jus iš aukščiau nukreipia, kaip jus atvedė, pasodino, įdėjo į galvą klausimą, kurį dabar užduodate, tada suprastumėte, kad iš tikrųjų jūs – marionetė, kuri atveria burną arba stuksena kompiuterio klavišais ir užduoda klausimą. Ir taip – kiekvienas mūsų.
Visi mes – marionetės. Esame viso labo „angelai“, kitaip tariant, maži gyvūnai, kurie bendraudami tarpusavyje vykdo kūrimo programą.
Klausimas. Vadinasi, jūs nepykstate, kai jums sako, kad neturite jokio laisvo pasirinkimo ir dėstote ne laisva valia?
Atsakymas. Duok dieve, kad aš iš tikrųjų atlikčiau visus veiksmus, išlaikydamas absoliutų ryšį su Kūrėju, be jokių abejonių ir tariamai mano priimtų sprendimų. Ko iš tikrųjų norėčiau, – tai pamatyti, kaip visiškai esu Jo valdomas, ir mano „aš“ virsta nuliu.
Juk viskas, ką kol kas dar jaučiu, – tai priešiškos jėgos, kurios man sako: „Ne. Tu savarankiškas, tu spręsk, tu veik!“. O aš norėčiau pamatyti, kad visa tai ne taip, nes iš tiesų viską valdo tik Kūrėjas.

Iš 2017 m. sausio 22 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Griežtai susijusioje sistemoje

Ties pasirinkimo tašku

Laisvo pasirinkimo pakopos

Klausimas. Dvasiniame pasaulyje yra „angelai“, o materialiame – „gyvūnai“. Mūsų pasaulyje sakome, jog „šuo žmogaus draugas“, ar kabalistas turi angelą (jėgą), su kuriuo draugauja?
Atsakymas. Visa, kas yra dvasiniame pasaulyje, projektuojama mūsų pasaulyje. Kiekvienas mūsų pasaulio gyvūnas turi savo dvasinę šaką, žmogus taip pat.
Aukštesniajame pasaulyje yra siela ir ją supančios jėgos. Mūsų pasaulyje yra žmogaus kūnas ir kiti jį supantys kūnai.
Klausimas. Ir to pakanka kabalistui? Mūsų pasaulyje tiek daug gyvūnų, tiek daug skirtingų reiškinių, o dvasiniame pasaulyje – vienos jėgos. Ar nenuobodu? Neprimityvu?
Atsakymas. Manding šuo gerokai primityvesnis nei jo dvasinė šaknis.
Bet kuri dvasinė šaknis minimaliai atsispindi savo žemiškoje šakoje. Kaip kad dvasinis žmogus atsispindi žemiškame žmoguje. Ką turime savyje iš to dvasinio pavidalo? Praktiškai nieko. Tik punktyrinė linija nuo mūsų iki jo, kurią mums reikia pereiti.

Iš 2017 m. liepos 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Dvasinės materialių objektų šaknys

Kas te, už laimės viršūnės?

Klausimas. Ar reikia iš pradžių pratintis prie ketinimo duoti egoistiškai, kad tam tikru metu kiekybė peraugtų į kokybę?
Atsakymas. Pirmiausia tai realizuojama ne visoje žmonijoje, o mažoje grupėje – dešimtuke, kai susirinkę dešimt žmonių sudaro sąjungą: „Norime tapti panašūs į Kūrėją“.
Kiekvienas atskirai to pasiekti negali, reikia, kad visi kartu imtų treniruotis, kaip vienas kitam duoti.
Tarpusavyje sudarome sutartį, kad palaikysime kits kitą, rodysime pavyzdį, anuliuosime save kitų atžvilgiu, demonstruosime tikslo svarbą būdami vienybėje. Šitaip savo dešimtuke sukuriame nedidelę konstrukciją, panašią į visą ištaisytą žmoniją, tik mažu masteliu: ne mažiau ir ne daugiau dešimties. Pagal kabalos mokslą tai optimalus variantas.
Pamažu tarpusavyje pradedame jausti ypatingas būsenas, atskleisti aukštesniuosius pasaulius, jausti tarp mūsų esantį Kūrėją  ir mus jungiančias jėgas.
Pradedame suprasti, kokios tai jėgos, kurios iš jų vadinamos „angelais“, kurios – „šventaisiais gyvūnais“ ir t. t. Pradedame jausti aukštesniąsias jėgas, tai yra davimo, meilės savybę. Ir svarbiausia, kad jų viduje veikia ypatinga jėga, savybė, vadinama „Kūrėju“ – viso, kas egzistuoja, šaltinis, palaikantis visą Visatą, kuris atsiskleidžia mums dėl mūsų atliekamų veiksmų.
Mūsų darbo rezultatas bus pojūtis, kad galime sutalpinti savyje visatą, visą žmoniją. Mums su ja dirbti nereikia. Juk jeigu sukuriame tokį dešimtuką, tai pakanka darbuotis jame, kad visa žmonija automatiškai įsijungtų į mus.
Ir tada pasijausime visiškai išsitaisę, panašūs į Kūrėją, esantį su mumis mažame rate.
Žmonija šito nejaučia, nes ji neištaisė savo savybių iš gavimo į davimą, iš egoizmo į altruizmą, o mes jaučiame. Tačiau galutiniam išsitaisymui reikia, kad pasiekę tam tikrą išsitaisymo slenkstį, iš karto pradėtume šią metodiką platinti visai žmonijai. Toks mūsų darbas.
Todėl, jei noriu priartėti prie Kūrėjo, turiu išeiti už savo dešimtuko ribų ir platinti metodiką visiems kitiems. Būtent taip artėsiu prie Kūrėjo ir dar aiškiau Jį atskleisiu.
Tai panašu į holografinį paveikslą, kurio mažame gabalėlyje (piešinyje pažymėta raudona spalva) jausiu Kūrėją labai silpnai, tarsi žiūrėčiau į pasaulį be akinių ir viską matyčiau miglotai.

Jei prie šios dalelės jungčiau kitas tokias pačias, tai paveikslas vis ryškėtų, pilnėtų, atsirastų vis daugiau detalių. Tad nesvarbu, ar atskleidžiau Kūrėją savo dešimtuke, ar didesnėje grupėje.
Viskas priklauso tik nuo raiškos: kai išeiname į didesnes mases ir prie savo dešimtuko pritraukiame daug įvairių žmonių, atskleidžiame Kūrėją vis aiškiau, ryškiau, vis labiau suprantame, vis stipriau jaučiame.
Todėl pati sistemos struktūra įpareigoja mus platinti. Daugiau platindamas, labiau atskleisiu Kūrėją, kilsiu į Jo lygmenį, kol galutinai užpildysiu visą apimtį, įjungdamas į save visą žmoniją tuo, kad jiems per save perduosiu Aukštesniąją Šviesą. Taip tapsiu lygus Kūrėjui, visiškai ištaisysiu savo sielą.

Iš 2017 m. balandžio 2 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Apsigyventi dvasiniame pasaulyje

Nuomonė (filosofijos mokslų dr., prof. D. Dubrovskij, Rusijos mokslų akademijos filosofijos institutas). Nesiliaujantis ekologinės krizės ir kitų globalių problemų didėjimas rodo, kad mūsų vartotojiška civilizacija juda aklavietės link. Apie tai daug kalbama ir rašoma, bet nematyti jokių ryžtingų veiksmų.
Kad pasikeistų pražūtinga žemiškosios civilizacijos trajektorija, reikia pakeisti žmogaus iš masių sąmonę. Tai tas pats, kaip pakeisti žmogaus prigimtį.
Sąvoka „žmogaus prigimtis“ nusako pastovių socialinio individo savybių kompleksą, kuris pasireiškia visose epochose ir visoms tautoms. Tai patvirtina, jog kompleksą sąlygoja mūsų biologinė struktūra.
Pagrindinis klausimas – kaip pakeisti neigiamas žmogaus prigimties savybes: neprotingą vartojimą, agresiją į save panašių atžvilgiu, per didelį egoistinį siekį – juose mūsų globaliųjų problemų šaltinis.
Neturime vienareikšmio atsakymo:
– reikia arba pakeisti biologinę žmogaus prigimtį, rekonstruojant jo genomą;
– arba eiti proto ir asmenybės įsikūnijimo nebiologinėje savireguliacijos sistemoje keliu, kitaip tariant, antropotechnologinės pertvarkos, evoliucinio transhumanizmo keliu.
Komentaras. Mokslininkas samprotauja savaip teisingai. Juk pakeisti žmogaus prigimtį pats žmogus negali, tai įmanoma tik pritraukiant tą pačią jėgą, kuri jį sukūrė. Bet šios jėgos nėra mūsų genome. Galime perprogramuoti žmogų veikti ne dėl savęs, o kitų labui, priimti visais gyvenimo atvejais kitų svarbą, o ne savo. Bet tai bus robotas (angelas). Mes ir dabar esame tokie robotai (angelai), veikiantys visame kame tik dėl savęs.
Bet mūsų vystymo tikslas – atvesti mus į būseną, kai tampame dviejų jėgų, davimo ir gavimo, valdytojais ir, naudodami tas jėgas visuomenės gerovei, tampame panašūs į Kūrėją. Taip pasikeisti galima tik nukreipiant į save paslėptą (neesančią mumyse) Šviesos jėgą, visiško davimo savybę. Tokia ir yra kabalos mokslo ir jos metodikos esmė.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus ir gamta: ryškėja santykiai

Esame pereinamojo laikotarpio pradžioje

Kaip išvystyti savo polinkius?

Visatoje veikia tik viena vienintelė aukštesnioji jėga – davimo ir meilės savybė. Ji vadinama „Kūrėju“ arba „Šviesa“.
Kuo labiau mes sieksime vienybės su ja, to, kad ji viešpatautų mumyse, tuo stipriau ji mus veiks. Dėl šios priežasties visi kabalistiniai tekstai nurodo tik viena: mes turime siekti Kūrėjo, t. y. davimo ir meilės savybės. Nereikia įsivaizduoti jokio pavidalo, Kūrėjas neturi pavidalo. Tai tiesiog jėga, kuri atsiranda mumyse ir sudaro iš mūsų vientisą Begalybės pasaulio Malchut.  Straipsnyje „Nėra nieko, išskyrus Jį“ kalbama apie tai, kaip reikia dirbti su šia jėga, juk absoliutus krypties link jos laikymasis garantuoja mums labai greitą ir lengvą perėjimą per machsomą iš mūsų pasaulio į aukštesnįjį pasaulį.
Pasakyta: „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Tai reiškia, kad nėra jokios kitos jėgos pasaulyje, kuri turėtų galimybę ką nors padaryti prieš ją.
Pasaulyje veikia tik viena jėga. Tarkime, aš – mažas vaikas, ir mano mama nupirko man dovanų dėlionę arba sukonstruojamą žaislą. Negaliu suprasti, kodėl jis yra suskirstytas į dalis. O suaugusieji žino, kad jei vaikas ims rinkti šį žaislą, tai pamažu supras, kam skirta kiekviena jo detalė, kaip jos turi tarpusavyje jungtis ir harmoningai tarpusavyje sąveikauti.
Taip pat ir mes. Surinkinėdami visas sudužusios sielos daleles, imsime suprasti visos sistemos mechanizmą, imsime dirbti su ja, valdyti ją, sąmoningai gyventi absoliučiame ir begaliniame tobulume. Taigi mūsų laukia užduotis surinkti matricą, kurios viduje esame.
O tai, kad žmogus mato, jog yra pasaulyje dalykai ir jėgos, neigiantys vienos aukštesniosios jėgos egzistavimą…
Štai vaikas žiūri ir nesupranta, kodėl mama davė jam tokį žaidimą. Geriau duotų surinktą mašinėlę arba jau surinktą paveiksliuką. Esmė ta, kad vaikai turi natūralų poreikį žaisti, kažką surinkinėti arba laužyti, kad sužinotų, kas yra daikto viduje. Mums tokia galimybė atsiras tik tada, kai imsime vienas kitam padėti, raginti, ką nors daryti tam, kad eitume į priekį.
O svarbiausia tai, kad visi esame pavydūs. Be pavydo nieko neišeis. Mums tiesiog būtinos visos neigiamos egoistinės savybės: pavydas, pavyduliavimas, godumas, valdžios troškimas. Juk jeigu aš žiūriu į draugą, kuris man rodo, kaip juda pirmyn, kaip kovoja už grupės susivienijimą, aš imu jam pavydėti, godžiai žiūriu į jį jausdamas, kiek jis yra sėkmingesnis už mane savo dvasinio tobulėjimo procese.
Visa tai mane sužadina, paskatina perimti iš jo tokias pačias geras savybes, veda dvasinio tobulėjimo link.
Žmoguje nėra nieko negatyvaus, viskas sukurta taip, kad galėtume teisingai pasinaudoti bet kuria savo savybe. Todėl nėra ko gėdytis ir nėra ko bijoti. Visi galime būti atviri vieni kitiems, tarytum peršviesti rentgeno spindulių – taip esame sukurti. Tinkamai panaudoti kiekvieną savo savybę – tai jau mūsų užduotis. O viskas, kas egzistuoja mumyse nuo pat pradžių, specialiai padaryta Kūrėjo, kad kiekvienas galėtume užimti savo vietą Begalybės pasaulyje, teisingai panaudotume visą savo teigiamų ir neigiamų savybių rinkinį.
Pasakyta, kad mūsų ištaisymo metodo esmė ta, jog kairioji dalis – ta pati Šviesa, veikianti slaptai, – atstumia mus, o dešinioji dalis, veikianti atvirai, traukia mus. Kalbama apie vieną ir tą pačią Šviesą – kitos jėgos nėra. Iš vienos pusės ji demonstruoja save kaip blogą, piktą, atstumiančią, iš kitos – kaip teigiamą.
Kitais žodžiais tariant, pasaulyje egzistuoja dvi jėgos, bet kyla jos iš vieno šaltinio. Šio šaltinio užduotis – atvesti mus į visišką susivienijimą, kad mes tobulai valdytume tiek neigiamą, tiek teigiamą jėgą, tiek tamsą, tiek šviesą, t. y. šiuos du priešingus vienos šaknies pasireiškimus ir galėtume visiškai valdyti Begalybės pasaulį.
Šitas metodas kalba apie tai, kad kairė ranka atstumia, o dešinė priartina – ir tai, kad kairė atstumia, yra taisymo dalis. Tai reiškia, kad pasaulyje egzistuoja tokios jėgos, kurios iš pat pradžių ateina su ketinimu išvesti žmogų iš tiesaus kelio.
Pavyzdžiui, vakar mes jautėme didžiulį įkvėpimą, didžiulį džiaugsmą, susivienijimą, o ryte pabudome – ir nebejaučiame nieko panašaus.
Ir kuo toliau mes žengsime pirmyn, kuo stipresni bus mūsų pakilimai, jausime stipresnį įkvėpimą, susivienijimą, tuo stipriau po jų jausime smukimą, nuopuolį. Be to,ausdamas, kaip išgaravo visa vienybės dvasia, žmogus neįtaria, kad tai Šviesa jį paliko, ir jaučiasi visiškai sugniuždytas: nieko nereikia, nieko nesinori, viskas atsibodo, žmogus ima niekinti šį žaidimą – mūsų bendros dėlionės rinkimą, jo niekas nebedomina.
Tada jis turi atsiminti, kad kairioji linija jį specialiai atstumia.
O šio atstūmimo nauda ta, kad jo padedamas žmogus gauna poreikį ir visą norą, kad Kūrėjas (Šviesa, or makif) jam padėtų, nes kitaip mato, kad prapuls.
Laipsniškų pakilimų ir kritimų užduotis – atvesti mus į tokią baisią būseną, kurioje jaustume, kad patys nieko negalime padaryti, – jau geriau būtų iš viso nieko nejausti.
O jeigu žmogus iš anksto tinkamai paruošia grupę, aplinką, tai ji jį išgelbsti, ištraukia iš tokių būsenų ir duoda jam galimybę šauktis Kūrėjo, prašyti jo pagalbos. Kitaip žmogus mato, kad prapuls.
Be to, kad netobulėja savo dvasiniame darbe, judėjime, – o mato, kad juda atgal, t. y. netgi „dėl savęs“ jis negali būti grupėje su draugais ir t. t.
Ir tik tikrai nugalėdamas visas kliūtis tikėjimu, aukštesniu už žinojimą, visiškai nekreipdamas dėmesio į jokius protingus argumentus, kuriais gali pasiremti iš savo patirties, tik aklai sekdamas grupe, kaip bedvasė prielipa, jis galės palaipsniui pakilti iš savo būsenos ir prašyti Kūrėjo Šviesos, kad Jis padėtų jam įgyti davimo ir meilės savybę, visų tarpusavio ryšio savybę. Kol jis nepriėjo tokios kraštutinės būsenos, vyksta pakilimai ir kritimai.
Ne visada jis turi jėgų tikėjimu, aukštesniu už žinojimą, įveikti kliūtis, ir tada jis yra priverstas pasukti iš kelio. Tokie žmonės palieka mus, bet po kurio laiko būtinai sugrįžta, nes kūrimo programos pakeisti negalima ir ji turi būti įgyvendinta visuose.
Dvasinio vystymosi procese mes visada patiriame daugiau kritimų nei pakilimų ir net neįsivaizduojame, kada galėtume užbaigti visą šį kelią. O juk jis gali baigtis labai greitai, jeigu mes parodysime Kūrėjui, kad esame stipri grupė. Tada Jis mums siųs labai rimtus išbandymus. Būtent tai dabar vyksta su Izraelio grupe, kai svarbiausia tokiu momentu – susivienijimas, padedantis išryškinti centrinį bendrą norą, bendrą ketinimą dėl Kūrėjo, dėl davimo, dėl meilės.
Juk Kūrėjas ir kūrinys – tai vienintelis dalykas, kuris egzistuoja visoje tikrovėje. Nėra nei negyvosios, nei augalinės, nei gyvūninės materijos – ji egzistuoja tik mūsų viduje kaip nulinis, pirmasis ir antrasis mūsų noro lygmenys, ir ne daugiau. Tai tarytum aplinkybės, kuriose esame. Iš tikrųjų, Kūrėjo atžvilgiu nėra nieko, išskyrus Žmogų – vieną bendrą pavidalą, vadinamą Adomu. Kūrimo tikslas – pasiekti visišką šio pavidalo „Žmogus“ (Adomas) ir Kūrėjo susiliejimą, vieno su kitu susivienijimą visais norais ir mintimis, visišką tarpusavio davimą ir meilę.
Meilė, susiliejimas, susivienijimas pasireiškia tuo, kad abu objektai – Kūrėjas ir kūrinys – pripildo vienas kitą, kiekvienas pasitelkia savo norą, priima iš kito ir suteikia jam galimybę pripildyti save. Tokia forma jie egzistuoja, ir ši būsena vadinama „zivug“ – susiliejimu.
Taigi mums reikia pasiekti visiško pasiruošimo būseną, kad grupėje tarp mūsų atsirastų Kūrėjas (davimo ir meilės savybė), ir mes prašome šios savybės atsiskleisti mumyse, nes ji yra pirminė, ji mus sukūrė, suskaldė ir dabar veda link to, kad mes priprašytume Jo suvienyti mus.
Tokiu atveju mes artėjame prie šios savybės, imame ją studijuoti, nagrinėti, stengiamės įsisavinti. Taip jungiasi visos mūsų dėlionės dalys, o jeigu sujungti neišeina, tai vienintelė problema ta, kad grupė nėra pakankamai susaistyta tarpusavio ryšiais, negali kartu kreiptis į Kūrėją.
Mes turime rinktis, vienytis, stengtis rasti bendrą kontaktą – daryti viską, kas įmanoma, kad pajustume aukštesniosios jėgos, be kurios nieko neįmanoma padaryti, būtinybę. Ji, savo ruožtu, kas kartą mums statys vis didesnes kliūtis tam, kad mes dar stipriau pajustume jos būtinybę, ir kad be jos pagalbos geriau tik mirtis.
Net ne šiaip sau mirtis, nes kai žmogų apima nusivylimas, tai gyvenimas jau neatrodo didelė vertybė. Reikia prieiti tokią būseną, kai mūsų grupėje bus paruoštos visos sąlygos šauktis Kūrėjo, reikalauti, išprašyti, priversti Jį suvienyti mus, kad mumyse atsirastų savitarpio davimo ir meilės savybė, kad Jis įsikūnytų mumyse, išgelbėtų nuo susiskaldymo, suteiktų galimybę Jo siekti taip pat, kaip ir Jis siekia mūsų.
Tokią būseną galima pasiekti patiriant kančias, bet tai sunkus kelias. Vienijantis į grupę galima pasiekti ir pritraukiant Šviesą. Šie du keliai labai skiriasi kančių mastu ir laiku. Kelias su grupe ir supančia Šviesa – greitas laiko atžvilgiu ir lengvas įgyvendinti. Kančių kelias – ilgas ir kankinantis.
Žmogus turi tik šias dvi galimybes. Jeigu jis iš tikrųjų jaučia, kad tik Kūrėjas gali jam padėti, ir primygtinai šito reikalauja, tai Kūrėjas jam padeda. Juk mama padeda vaikui tik tada, kai jis verkia, o iki tol, atvirkščiai, sunkina dėlionės surinkimo užduotį, kad vaikas taptų protingesnis, supratingesnis, išmoktų pats dėlionę rinkti, juk tai reikalinga jo vystymuisi. Tas pats su mumis – Kūrėjas kelia mums įvairiausias problemas ir atveda į būseną, kurioje mes tirtame iš baimės, būname visiškai apimti netikrumo jausmo, nežinome, ką daryti.
Visi mes turime daugybę įvairiausių vidinių išskaičiavimų. Aš imu svarstyti, kaip man geriau pasielgti, ar dėl viso pikto turiu kokį nors pasitraukimo variantą. Galvoje praskrieja tūkstančiai įvairiausių minčių, širdyje siaučia įvairiausi norai: kažkaip atitrūkti, kur nors išeiti, pabėgti, pailsėti – ir visa tai tam, kad pasijustume beviltiškoje padėtyje.
Tik tada mumyse kyla tikra malda. Kaip pasakyta, visi maldų vartai uždaryti (kad ir kaip žmogus prašytų, niekas jam nepadės), išskyrus „ašarų vartus“ („šaar ha dmaot“). Tik tada, kai žmogus kaip vaikas verkia  iš bejėgiškumo, nevilties, išsėmęs absoliučiai visas savo galimybes, štai tada Kūrėjas jam padeda.
Žmogus nusivilia, nes iš tikrųjų įsitikino, kad turėdamas visą savo milžinišką egoizmą, kurį atskleisdavo per daugelį savo vystymosi metų ir visą laiką bandydavo kažkaip dar kartą susijungti su kitais, kaskart vis geriau, jis nieko nesugebėjo pasiekti. Jam atrodė, kad štai dabar jis kažką padarys, į visus savo veiksmus įtrauks savo paties jėgas, mintis, žinias. Jis tikėjo, kad jis ir grupė galės patys susivienyti, kad aplinkybės jiems palankios, svarstė – šios už jį, o tos – prieš, bet mes vis tiek laimėsime, ne vienu būdu, tai kitu.
Tik visiškai išsikrovęs, atidavęs visas savo jėgas ir išpumpavęs visą savo kraują žmogus mato, kad niekas jam negali padėti, tik Kūrėjas. Štai tada jame kyla tikroji malda – „ašarų vartai“, ir jis iš tikrųjų sulaukia pagalbos – ne laikino pakilimo, po kurio jis dar stipriau krenta žemyn, o visiško ryšio su Kūrėju, prisipildymo Šviesa, ir užkopia į pirmą dvasinių laiptų pakopą.
Tada pasidaro aišku, kad visi atstūmimai, atmetimai, kliūtys, nemalonumai buvo skirti tik tam, kad jis galėtų pasiekti tikrą prašymą, o tai, kad neturėjo jėgų ir nuolatos grįždavo prie savo egoistinių minčių, Kūrėjas darė specialiai, kad parodytų jam visą egoizmo, kurį Jis pats ir sukūrė, gelmę, ir privestų žmogų prie visiško nusivylimo.
Ar įsivaizduojate, kokią jėgą turi turėti grupė, kokį pasitikėjimą tuo, kad mes vis vien judame pirmyn, nepaisydami nusivylimo savo jėgomis? Koks turi būti glaudus ryšys, kad bet kokiose – tiek pakilimo, tiek nuopuolio – būsenose vis tiek mes esame kartu? Kitaip neįmanoma praeiti.
Kūrėjas tikrina mus abiejose būsenose: tiek pačioje geriausioje, kai Jis mums truputį šviečia ir mes susivienijame tarpusavyje, tiek pačioje blogiausioje, kai Jis atitolsta nuo mūsų tikrindamas, ką mes darysime, kai Jis mums nešvies; ar galime mes tokioje būsenoje susivienyti, pakilti virš savo egoizmo (tai vadinama „tikėjimu, aukštesniu už žinojimą“). Paprastai nuopuolio, smukimo, sutrikimo būsenoje mes kažkaip atsipalaiduojame, nueiname vienas nuo kito, kiekvienas į savo nišą – o tai blogai. Tokiu atveju mes būtinai turime būti kartu, kentėti sukandę dantis. Tai sunku, ypač tada, kai prapuola menkiausia mintis apie tai, kad visa tai daroma specialiai.
Todėl pati baisiausia būsena mūsų kelyje yra tokia, kai žmogus netenka ryšio su Kūrėju pojūčio, pamiršta, kad tai Jis visa tai su juo daro ir „nėra nieko, išskyrus Jį“. O jeigu ši pajauta nedingsta, tai jam nėra baisūs jokie patys sunkiausi kritimai, nes supranta, jog tai kyla iš Jo.
Kita vertus, mes turime suprasti, kad bet kokios mintys, nukreiptos prieš  dvasinį darbą, prieš mokytoją, – tai mintys, kurios siunčiamos iš aukščiau. Mes iš viso nieko savo neturime: nė vienos minties, nė vieno noro – nei širdyje, nei prote. Mes tik turime suvokti, kontroliuoti, analizuoti tai, ką mumyse daro Kūrėjas.
Visa mūsų vystymosi sistema vadinama „avodat ha Šem“ – Kūrėjo darbu. Žmogus turi tik stebėti tai, ką Kūrėjas daro jame, ir mokytis. Šitaip elgdamasis jis supras savo vystymo metodiką, techniką, planą ir tikslą. Juk viskas, kas vyksta su juo ir grupe, kyla iš aukščiau, iš vienos bendros minties. Tai pirma.
Antra, viskas, kas egzistuoja pasaulyje, – daugybė žmonių, negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta – tai taip pat Kūrėjas. Todėl visi mano priešai, linkintys pikta, visi, kas už mane ir prieš mane, – tai jėgos, kurios veikia mane, mano egoizmą, mano įspūdžius, yra Kūrėjo valdomos, ir tiktai Kūrėjo. Taigi aš nematau priešais save nieko, ko turėčiau asmeniškai nekęsti. Į visus, išskyrus save, turiu žiūrėti kaip į angelus.
Angelais vadinamos teigiamos ir neigiamos gamtos jėgos, kurios reiškiasi mano atžvilgiu kiekvienu esamu momentu. Iš tikrųjų negatyvių jėgų nėra, paprasčiausiai jos šitaip reiškiasi manyje, kad padėtų man vystytis.
Kai žmogus šitaip suvokia supantį pasaulį, tai aplink save mato teatrą, režisuojamą vieno režisieriaus – Kūrėjo. Toks suvokimas padeda žmogui nuolat palaikyti ryšį su Kūrėju ir per visą šį teatrą – įvairius tarpinius reiškinius bei keturių gamtos dalių (negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus) savybes – bendrauti tik su Juo. Žmogus nekreipia dėmesio į pačius reiškinius bei savybes, nes mano, kad valios laisvę turi tik jis. Tik jis savo pastangomis gali palaikyti būseną, kai yra tiesiai priešais Kūrėją.
Ir kuo dažniau jis gali viską, kas vyksta, susieti su Kūrėju, tuo labiau su Juo suartės, kreipdamasis į Jį su prašymu: „Padaryk taip, kad visada būčiau sujungtas su Tavimi, juk aš šito noriu. O tai, ką matau, klaidina mane, padėk man.“ Nereikia būti didvyriu ir manyti, kad pats įveiksi visas paklydimo būsenas. Mes nieko negalime padaryti patys.
Žmogus negali kariauti su Kūrėju, kuris siunčia jam piktas supančio pasaulio savybes, tarkime, priešų mases arba katastrofas, epidemijas, cunamius, uraganus ir t. t. Reikia pro šiuos reiškinius matyti nukreipiančią Kūrėjo ranką. Tik užmezgę ryšį su Juo per tuos žmones, galėsime įveikti visas kliūtis.
Baal Šem Tovas, prieš 400 metų platinęs kabalą Vakarų Ukrainoje, rašė, kad tas, kuris sako, jog pasaulyje yra kita jėga, tarkime, piktoji jėga, netiki Kūrėjo vienatiškumu ir tokiu būdu daro dvasinį nusikaltimą. Jeigu galvoja, jog yra kita valdžia ir jėga, išskyrus Kūrėją, tai būtent tuo jis nusikalsta. Dar daugiau, jeigu mano, kad ir jis turi kažkokią savo valdžią, kad jis vakar elgėsi taip, kaip norėjo, o ne taip, kaip Kūrėjas užprogramavo ir sukėlė šias jo būsenas, – tai taip pat vadinama nusikaltimu.
Čia mes jau įžengiame į kitą, gilesnį savo būsenos pasaulyje analizės lygmenį. Aš jau ne tik į kitus žiūriu kaip į marionetes, valdomas Kūrėjo, bet taip pat vertinu ir save. Pats esu lygiai tokia pati lėlė, kurioje iš vidaus veikia Kūrėjo ranka, tad kad ir ką daryčiau, kad ir ką galvočiau, – visa tai kyla iš Jo.
O kas dar egzistuoja be šios jėgos, vienintelės ir veikiančios?
Štai šį tašką, egzistuojantį nepriklausomai nuo Kūrėjo, mums ir reikia atskleisti. Atskleidžiame jį palaipsniui susiliedami su Juo. Juk viskas aplinkui – tai Kūrėjo veiksmai, aš pats – taip pat Jo kūrinys, Jo veiksmas, ir manyje dar nėra nepriklausomybės nuo Kūrėjo taško. Jis dar tik pradeda skleistis kažkur mano viduje, kaip sėklos lašas, iš kurio vystosi embrionas, o vėliau gimsta žmogus. Manyje yra rešimo (dvasinis genas), bet man reikia pradėti jį vystyti.
Kai aš savo altruistiniu noru per grupę kreipiuosi į Kūrėją suprasdamas, kad viskas – tai Jis, Jo veiksmas, Jo pasireiškimas, kai nuolatos taikausi į Jį kaip į vienatinę jėgą, valdančią mane ir viską aplinkui, – būtent tada, iš tokios absoliutaus Kūrėjo pasireiškimo, absoliučios Jo valdžios būsenos aš pradedu jausti šio taško vystymąsi. Tai ir yra mano sielos gemalas, kai tampu panašus į Jį. Tokia būsena ima reikštis mumyse kaip gyvybės užuomazga, kaip naujos už machsomo esančios pakopos pažinimas.
Kitais žodžiais tariant, jeigu su manimi vyksta kažkokie veiksmai, tai jaučiu savyje pozityvius arba negatyvius akstinus. Pozityvūs jausmai nukreipti į suartėjimą, į meilę artimui. Artimas – tai draugas, kuris eina su manim to paties tikslo link. Jeigu manyje kyla geros mintys, norai, veiksmai, ketinimai, turiu dėkoti Kūrėjui už tai, kad Jis tai manyje sužadino, ir atvirkščiai: jeigu manyje kyla negatyvios mintys, norai, troškimas kaip nors atsiskirti nuo kitų, truputį pailsėti, išeiti iš grupės, – tai turiu nedelsdamas prašyti Jo, kad Jis tai pašalintų ir nenuleistų manęs žemyn.
Svarbu ne tai, kad bijau parkristi, o tai, kad nenoriu būti nustumtas nuo Kūrėjo. Žmogus neturi žiūrėti į tai, ar jam gerai, ar ne, o tik į tai – arčiau jis ar toliau nuo Kūrėjo. Gali būti, kad jaučiuosi blogai, bet tai artina mane prie Jo, arba atvirkščiai. Reikia nuolatos taip nusiteikinėti, palaipsniui pajuntant būseną, kai man gera dėl to, kad artėju prie Jo. Todėl turi būti derinamasi tik prie šios vienintelės viską lemiančios jėgos.
Jeigu šiandien mes visi kartu sutelksime tinkamus ketinimus drauge su centrine Izraelio grupe, kuri dabar užsiima didžiuliu platinimo aktu, tai galėsime nugalėti tas jėgas, kurios nori mus atstumti nuo Kūrėjo vienatiškumo. Mes darysime visus platinimo veiksmus, bet kiekvienas iš jų bus įgyvendintas tik todėl, kad tais veiksmais mes pabrėžiame savo Kūrėjo siekį, kryptį, judėjimą link Jo.
Vaikas, rinkdamas dėlionę kartu su mama, nekreipia į ją jokio dėmesio – jis užsiėmęs savo žaislu. Skirtingai nuo jo, mes turime žaislą matyti ne kaip tikslą, o kaip priemonę suprasti tai, ką mums tuo nori pasakyti „mama“, t. y. Kūrėjas, kad visi mūsų veiksmai būtų nukreipti tik į džiaugsmo suteikimą Jam. Tai ir yra davimo ir meilės savybės pasireiškimas. Mes turime džiuginti Kūrėją savo siekiu, savo atkaklumu, šiame pasaulyje atskleisti Jį kiekviename Jo veiksme. Tai turi būti mūsų tikslas.
Tikiuosi, kad šis kongresas labai sustiprins mus visus ir duos galimybę visame pasaulyje ir Izraelyje rimtai pajudėti į priekį savo platinimo veiksmais. Apskritai dabartinė galutinė būsena arba tam tikro konkretaus veiksmo rezultatas neturi ypatingos reikšmės. Jeigu mums šis veiksmas padėtų įgyti didesnį Kūrėjo poreikį, jeigu imtume truputį stipriau Jo siekti, pajustume, kad priklausome tik nuo Jo, imtume šauktis Jo savo širdyse – šito pakaktų. Netgi tai, kad mūsų tai nenuramina, jau yra didis pasiekimas. Vertėjo ryžtis visiems sunkumams dėl to, kad pasiektume stipresnį ryšį su aukštesniąja jėga, kuri labai stipriai su mumis padirbėjo ir suteikė tokią malonę – suartino mus tarpusavyje ir priartino prie Savęs.
O mes pasistenkime nepamiršti to, kad „nėra nieko, išskyrus Jį“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neišlaikytas egzaminas

Vienintelė jėga

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Skirtumas tarp dvasinio ir materialaus pasaulio yra tas, kad dvasinis pasaulis – tai mano vidinė būsena. Priešais mane neiškyla kažkoks išorinis paveikslas su skraidančiais angelais ir piktosiomis dvasiomis. Bet ir šis pasaulis, kurį jaučiame kaip išorinį, – tai mūsų vidinė būsena. Visi pojūčiai vystosi medžiagos, mūsų suvokimo viduje.
Kažkada seniai žmonės manė, kad matantys vizijas pamišėliai yra šventieji ir aiškiaregiai.  Vėliau psichologija paaiškino, kad šias haliucinacijas sukelia žmoguje vykstantys vidiniai procesai. Kabalos mokslas sutinka su psichologų išvadomis.
Kabala nuo senovės, nuo pat to laiko, kai žmogus ėmė suvokti Kūrėją, tvirtina, kad šio pasaulio vaizdas – tai mūsų vidinių pojūčių padarinys. Bet mes galime pakeisti savo psichologiją, savo suvokimą, kad gyventume ne šioje, savaime kylančioje, realybės srovėje, pateikiančioje mums šio pasaulio vaizdą, o patys rinktumės, kokį filmą norime žiūrėti.
Tam reikia ištyrinėti: kas yra žmogus, kas jį valdo, kaip jis veikia, ir tada galėsime pažvelgti į save pačiu racionaliausiu sveiku žvilgsniu. Kaip pasakyta: „Teisėjas remiasi tik tuo, ką mato jo akys“, o visa kita – fantazijos. Visas mano gyvenimas ir visas šis pasaulis – tai irgi kažkoks sapnas.
Kabala duoda mums instrumentus tokiam pasikeitimui – tuo ji skiriasi nuo kitų požiūrių: religinių ar mokslinių. Kabala pateikia priemones, kurios pakeičia mūsų sapnus ir įsivaizduojamus paveikslus, kuriuose gyvename, leidžia išstudijuoti, pažvelgti į juos iš šalies ir pamatyti jėgas, veikiančias už jų ir sukuriančias mums šiuos vaizdinius.
Taip mes pakylame į mus valdančių jėgų suvokimo lygmenį ir mokomės jomis naudotis. Galiausiai už visų šių jėgų atskleidžiame aukščiausiąjį protą, Kūrėjo norą. Tai – jau pati aukščiausia pakopa – nuo jos, nuo kūrimo priežasties, jo tikslo ir sumanymo atskleidimo, pasiekiame visišką susiliejimą su Kūrėju.
Bet ir tai – tik laikina pasiekimo viršūnė, o kas bus po jos: pagyvensim – pamatysim. Juk egzistuosime jau kita forma. Ir toliau yra vis naujos  suvokimo ir tobulėjimo pakopos. Bet jos jau niekaip nesusiję su noro medžiaga, juk savo santykį jo atžvilgiu jau būsime ištaisę. Šis naujas suvokimas vyksta už materijos ribų, aukštesnės kokybės savybėse.

Iš 2013 m. spalio 10 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Tapk savo gyvenimo prodiuseriu

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Pasaulyje blogis neegzistuoja – yra tik mūsų negebėjimas pajausti gėrio. Ir tai ne kažkoks prisitaikėliškas požiūris kaip religijoje, ne „njū-eidžas“, ne slopinanti ego rytų meditacija.
Kabaloje žmogus juda pirmyn tarsi dviem bėgiais: „gėrio“ ir „blogio“ keliai lygiagretūs ir yra priešingi vienas kitam, tarytum pliusas ir minusas. Ir visa tai skirta tam, kad išsiaiškintum savo būseną, kad viduryje sujungtum „gėrį“ ir „blogį“ ir nuo šio taško pradėtum kilti „vidurine linija“.
Kairiojoje linijoje yra noras mėgautis, o dešiniojoje – Šviesos jėga, ir mes galime sujungti norą ir Šviesą per vidurį ir jau toliau teisingai jomis naudotis. Taip vystome savyje davimo savybę – naująjį „jutimo organą“, kuriuo pajausime visą mus supantį gėrį.
Vadinasi, tiktai tas, kas pasitelkia kabalos metodiką, „trijų linijų“ metodiką, gali sakyti, jog pasaulyje nėra blogio. Juk jis neužmerkia akių, nesislepia nuo pasaulyje pasireiškiančio blogio, o žiūri į visą šį atsiskleidžiantį blogį kaip į būtinus simptomus, nurodančius mūsų išsitaisymo trūkumą.
Blogis egzistuoja tik mūsų realybės suvokime, kaip pasakyta: „Kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį“. Ir todėl puikiai suprantame, jog atsiskleidžiantis blogis yra mumyse. O jeigu ištaisysime savo požiūrį bei suvokimą, savo sugadintas savybes, piešiančias mums melagingą vaizdą, tai išvysime tikrąjį pasaulį Šviesos akimis…
Taip taisau savo tikrovės suvokimą. Ir tada pasaulis, kurį jaučiau esantį mano išorėje ir viduje, jungiasi į vieną nedalomą realybę, ir ji visa tampa mano.
Bet tik tas, kuris moka dirbti su trimis linijomis (jomis grįsta ištaisymo metodika, kurią žmogui duoda kabala), gali judėti tikrosios realybės atskleidimo link, gali atskleisti bei išnaudoti visus norus ir jungti juos į vieną, vientisą paveikslą, kuriame draugėn susilieja vidinė bei išorinė harmonija
Visų kartų žmones jaudino šis gėrio ir blogio klausimas. Juo grindžiamos visos mitologijos, filosofijos, požiūris į gyvenimą, žmonių visuomenę, gamtą, save patį ir šeimą. Žmonės tikėjo, jog egzistuoja geri ir blogi angelai, geras Kūrėjas ir blogas velnias, kitaip tariant, visa gamta dalijasi į dvi dalis, kur tarpusavyje kovoja gėrio ir blogio jėgos, mirties angelas ir Kūrėjas.
Ir tuo išsiskiria kabalos mokslas, teigiantis, jog realybėje nėra nieko, išskyrus Kūrėją, kuris visiškai nekeičia savo pozicijos mūsų atžvilgiu. Yra tik viena pasaulyje veikianti jėga. Bet savyje jaučiame „pagalbą prieš Jį“ – savo egoistinį norą, padedantį mums pažinti mus supantį pasaulį, kol imsime tapatintis su juo ir su juo susiliesime.
Tik tam, kad parodytų mums, kur dar reikia pasistengti, idant susilietume, atsiskleidžia blogis. Blogio nėra! Tėra signalas, nurodantis man, kur dar reikia pridėti šiek tiek jausmo ir proto norint pasiekti vienybę, susivienijimą, susiliejimą su Kūrėju.

Iš 2011 m. kovo 3 d., pamokos tema − „Nėra pasaulyje blogio, viskas yra būtina ir atlieka savo vaidmenį”

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Gėris ir blogis