Klausimas: Laisva prekyba, laisva rinka – tai gerai ar blogai?
Atsakymas: Bet mes juk matome, kad ji nelaisva. Kadangi mūsų pasaulis valdomas griežtais egoistiniais įstatymais, nieko laisvo būti negali.
Turime sutvarkyti tuos įstatymus, kad nežudytume vieni kitų iš už kampo. Todėl mums būtinai reikia įsisprausti į tam tikrą abipusių santykių, apribojimų, susitarimų tinklą.
Esmė ta, kad visos visuomenėje egzistuojančios sutartinės sąlygos eina mums dar iš Senovės Romos laikų ir net anksčiau. Jomis remiamės. Mūsų įstatymų pagrindas – Romos teisė, Graikijos teisė, prancūzų revoliucijos lozungai ir t. t. Visa tai egzistuoja iki dabar ir mus riboja.
Laisvė – tai apribojimas. Bet tų rėmų viduje žmogus jaučiasi laisvas. Dėl ko? Dėl to, kad jo niekas neužpuls, su juo nepadarys nieko blogo. Kitaip tariant, laisvė – tai praktinis įstatymų rinkinys, padedantis mums nežudyti vieni kitų ir taikiai egzistuoti tų įstatymų ribose.

#277759

Iš 2019 m. balandžio 29 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsivaizduojamos laisvės įkaitai

Menama laisvė

Kelias į laisvę

Klausimas. Kodėl apribojimas – tai žmogaus vystymosi sąlyga? Ar norint greitai vystytis reikia įsisąmoninti apribojimų priežastis ir tikslus?
Atsakymas. Apribojimai suteikia itin dideles galimybes tirti supantį pasaulį ir erdvę. Be apribojimų nieko nejaustume.
Jaučiame bet kokį pasaulį, bet kokį veiksmą, bet kokia savybę kaip tik dėl apribojimų: kam, kodėl, kaip?
Jei neatsimuščiau į kokią nors kliūtį, ir mano ranka nieko neliestų, aš tarsi prasmegčiau ir nieko nejausčiau. O kai į ką nors atsitrenkiu, tai sąveika su kliūtimi pagimdo manyje žinojimą.
Todėl ugdymas – tai apribojimas.
#250404

Iš 2019 m. birželio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip auklėti vaikus?

Ugdymas kabalos požiūriu

Auklėjimas: ar žino vaikas kas jam yra gerai?

Klausimas: Kaip suprantame vienybę kreipdamiesi į pasaulį?
Atsakymas: Susivienyti pagal tarpusavio laidavimo sąlygą – reiškia būti, kaip vienam žmogui su viena širdimi. Norėdami visas širdis sujungti į vieną širdį, visus norus į vieną norą, kokio kad jo būta iki sudūžtant indams, pereiname du etapus.
Pirmame etape neutralizuojame norą gauti dėl gavimo, taip pat išpildome chafėc chėsėd sąlygą: „Nedaryk kitam to, ko pats nekenti“. Dėl šios priežasties jau nesielgiu blogai artimo atžvilgiu, jau neteisiu žmogaus, kiek jis geras ar blogas, kiek galiu jį išnaudoti, valdyti ir apgaudinėti.
Daugiau neieškau naudos iš pasaulio, aš paprasčiausiai nieko nenoriu. Pažinęs visą didybę, visą savo blogio gudrumą, skatinantį kas akimirką daryti žalą kitiems, aš noriu minimaliai sumažinti savo norų naudojimą. Prašau tik to, be ko neišsiversiu, to, kas gyvybiškai būtina, tačiau ne savo naudai, o tik egzistavimui palaikyti – viliantis, kad po to įgysiu davimo savybę.
Noriu tapti tašku, panašiai kaip į Biną įsijungusi Malchut. Tik vienu tašku. Manęs lyg nėra, mano „Aš“ įsijungęs į Bina ir yra ištikimas jai it maža sėkla gimdoje. Kol kas aš – tik lašelis, egzistuojantis ne savo, o aukštesniosios pakopos sąskaita.
Toks pirmasis etapas, kai mūsų širdys dar nesusijungusios, tačiau ir neatmeta viena kitos.
Kitame etape jos ima artėti. Apie tai pasakyta: „Pamilk artimą, kaip save patį“. Visa savo širdimi (juk kitų instrumentų neturiu) tikrinu artimo širdį ir matau, kiek galiu jo pripildyti ir kiek gauti iš jo. Mano širdis visiškai tarnauja jo širdies pripildymui, ir jo santykis mano atžvilgiu lygiai toks pat. Tai ir yra širdžių vienybė, kurią pasiekiame, vykdydami meilės artimui kaip sau principą ir šitaip tapdami kaip vienas žmogus su viena širdimi.

Iš 2011 m. liepos 27 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės link – per dykumą

Apie meilę ir neapykantą

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Klausimas: Kas man dabar, pamokos metu, yra apribojimas?
Atsakymas: Dabar negali atlikti jokio apribojimo, nes dar nejauti, kas vyksta, kai skaitome „Mokymą apie dešimt sfirų“.
Todėl pamokos metu turime būti kuo arčiau to, ką perteikia ir aprašo tekstas.
O vėliau galėsime nustatyti, kas būtent turima omenyje: ką kalba gaunantysis arba duodantysis; iš kur kyla veiksmas – iš aukštesnės pakopos į žemesniąją ar iš žemesniosios į aukštesniąją ir t. t.
O kol kas turime tiesiog atidžiai skaityti ir įsivaizduoti, kas su mumis vyks, jeigu įgysime davimo ir gavimo savybes.
Klausimas: Ką reiškia įsivaizduoti dvasinį pasaulį?
Atsakymas: Įsivaizduoti dvasinį pasaulį reiškia, jog suprantu, kas vyksta, ir stengiuosi įsivaizduoti, kad atlieku tą knygoje aprašytą veiksmą.

#347217

Iš 2025 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Pastaba: Dvasiniame pasaulyje nė vienas pojūtis neišnyksta. Priešingai – du priešingi jausmai, meilė ir neapykanta, visada egzistuoja kartu.
Atsakymas: Jie vienas kitą papildo, todėl neišnyksta.
Pastaba: O mūsų pasaulyje visuomet esame vienos būsenos – arba mylime, arba nekenčiame.
Atsakymas: Žinoma, juk jeigu egzistuotų kartu, jie save sunaikintų – vienas kitą panaikintų.
Klausimas: Kaip dvasiniame pasaulyje meilė ir neapykanta gali kartu egzistuoti?
Atsakymas: Labai paprastai. Ten nekenčiu savo prigimtinio noro gauti malonumą sau ir myliu tai, kad dabar noriu suteikti malonumą kitam.
Esmė ta, kad dvasinis indas (kli) statomas esant norui, atliekant apribojimą ir kuriant ekraną, kitaip tariant, su ketinimu „ne dėl savęs“ pripildant tą, ką myli.
Indas susideda iš visų penkių stadijų, kurios turi būti viename organizme, todėl jis gali jausti absoliutų, begalinį, neribotą, be perstojo augantį malonumą.

#264855

Iš TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du dvasinio darbo etapai

Meilėje virš neapykantos

Neapykantą pakeisti meile

Egzistuojame, kad teisingai realizuotume ryšius tarp mūsų, ištaisytume sielą ir joje atskleistume Kūrėją.
Norint pamilti artimą ir dešimtuke atskleisti Kūrėją, reikia laikytis visų sąlygų, kaip susijungti su draugais, atskleisti Kūrėjo didingumą, rodyti pavyzdį draugams, kaip galiu nusižeminti prieš juos, kaip esu pasirengęs viskam, kad tik tarnaučiau jiems ir palaikyčiau grupę.
Būtina sąlyga dešimtuke – pasiekti abipusį laidavimą, kai kiekvienas anuliuoja save kitų atžvilgiu. Be to, visi kartu pamažu formuoja maldą Kūrėjui, kad Jis padėtų kiekvienam įgyti meilės kitiems draugams savybę.
Taip mumyse, teisingame dešimtuke, atsiranda Kūrėjo pojūtis, kuris visąlaik augs, kol visiškai ištaisysime egoizmą.

#289324

Iš pokalbio apie „Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia sąlyga

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Nusipelnėme turėti tokį mokytoją kaip Baal Sulamas, kuris yra didžiojo Ari sielos įsikūnijimas. O apie Ari sakoma, kad jis buvo Mašijach bėn Josėf, t. y., jis visą ankstesniąją kabalą mums susiejo su dabartine išsitaisymo pabaigos būsena, su Mašijach epochos karta.
Tad vos tiktai atsiskleidė Ari kabala, kabalistai paliko visas kitas kabalos sroves ir priėmė jo metodiką. Ir tai nutiko ne dėl to, kad Ari metodika buvo suprantamesnė, ar dėl to, kad jis savo supratimu pakilo aukščiau kitų, bet dėl to, kad jo siela turi ryšį su taisymosi pabaiga.
Ari siela yra tiesiogiai susijusi su taisymosi pabaiga, todėl per jį ir jo mokymą mes irgi galime užmegzti ryšį su visiškai ištaisyta būsena ir teisingai save realizuoti, visi kartu ir kiekvienas iš mūsų.
Baal Sulamas knygos „Panim meirot u masbirot“ pratarmėje rašo: „Nėra kartos, kurioje nebūtų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo. Tačiau šis Kūrėjo žmogus Ravas Icchak Lurija dirbo ir perdavė mums žinias, pagausino jas ir pranoko savo pirmtakus. Ir jeigu mokėčiau kalbėti, šlovinčiau tą dieną, kai buvo atskleista jo išmintis, beveik taip, kaip Toros dovanojimo Izraeliui dieną.“
Iš tikrųjų negalime įvertinti Ari didingumo, lygiai taip, kaip kūdikis negali įvertinti suaugusiųjų veiksmų. Bet viskas, ką turime šiandien, kilo iš Ari, ir per jo sielą gauname visą aukščiausią poveikį ir ištaisymą. Už Ari šioje grandinėje stovi Baal Sulamas ir Rabašas.
Pats Ari neparašė nė vienos knygos – jas visas užrašė jo mokiniai. Dalis įrašų buvo paslėpti jo kape, o dalis buvo slapta laikomi tam tikroje skrynioje, ir taip jie pasiekė mūsų laikus. Suprantama, per visą tai veikė aukštesnioji jėga ir aukštesnysis sumanymas.
Kaip kitaip įmanoma būtų paaiškinti, kad kažkokiam pirkliui, keliaujančiam tarp Egipto, Izraelio ir Damasko (koks buvo Ari), netikėtai pabudo aukštesnysis siekis, priversdamas jį įsikurti Izraelyje ir pasišvęsti kabalai.
Visa informacija apie Ari yra labai netiksli: Cfate yra dvi jo vardu pavadintos sinagogos ir neaišku, kuriai jis priklausė. Viskas labai miglota, tarsi kalbėtume ne apie žmogų. Nėra jokių žinių apie jo šeimą, žmoną, vaikus, ar jis turi palikuonių. Niekas neaišku. Žinoma, niekas neturi valios laisvės, ir viskas, kas nutiko Ari, buvo padiktuota iš viršaus, Kūrėjo.
Iki Ari tik atskiri išrinkti žmonės slapta užsiiminėjo kabala. Po jo kabala išėjo iš paslėpties. Ari gyvenimas Cfate nebuvo lengvas dėl daugybės kabalos priešininkų. Juk jis pradėjo atskleisti kabalą, organizuoti grupes.
Jam padėjo tai, kad jį užtarė Ramak (Rabi Mošė Kordovero), kuris turėjo didelį autoritetą Cfate, jis suprato, kad Ari metodika kyla iš tikro, gilaus pasiekimo.
Ari unikalus tuo, kad visiškai naujai atskleidė mums kabalos mokslą. Būtent jis įvedė tokias sąvokas kaip dešimt sfirų, tiesioginė ir atspindėta Šviesa, Malchut, ekranas ir tiksliai apibrėžė pasaulių bei parcufų struktūrą. Visa tai aprašyta knygoje „Gyvybės medis“, kurią užrašė Chaimas Vitalis iš savo mokytojo žodžių.
Chaimas Vitalis pas Ari mokėsi tik pusantrų metų iki pat mokytojo mirties. Ir per tuos pusantrų metų jam pavyko įgyti žinių, kurių pakako dvidešimčiai knygų. Šioms knygoms surinkti ir atspausdinti prireikė dar trijų kartų. Akivaizdu, kad už viso to slypi kažkokia aukštesnė, nežmoniška jėga.
Po Ari kabala atsiskleidė, nes jis atnešė pasauliui ypatingą vidinę, dvasinę jėgą. Be to, jo mokymas pamažu ėmė plisti. Nesvarbu, kad jis mokė tik mažame miestelyje, Cfate, tačiau ši dvasinė jėga pasijuto visame pasaulyje, mat jis per savo sielą ją priartino prie mūsų pasaulio.
Dėl šios priežasties vėliau Rusijoje atsirado toks kabalistas, kaip Baal Šėm Tov, kuris tęsė Ari darbą ir pradėjo kalbėti tomis pačiomis sąvokomis: pasauliai, sfiros, parcufai. Chasidizme tai įprasta vadinti Baal Šėm Tov mokymu, tačiau iš esmės pagrindą padėjo Ari mokymas.
Baal Sulamas rašė, kad jis buvo eilinis Ari sielos įsikūnijimas, kitaip sakant, jis turėjo tiesioginį ryšį su juo ir galėjo tiesiogiai suprasti viską, ką pasiekė Ari. Eilinis sielos persikūnijimas – tai tarsi viso tėvo dvasinio pasiekimo paveldėjimas, atitenkantis sūnui.
Baal Sulamas, knygos „Panim meirot u masbirot“ pratarmė: „Nėra žodžių, išreiškiančių jo dvasinio darbo svarbą mums, nes suvokimo durys buvo užrakintos tvirtomis spynomis, o jis atėjo ir jas atvėrė mums…“
„Apribojimas, ekranas, atspindėta Šviesa“ – Ari aprašo ne tik tai, kaip Šviesa sklinda iš viršaus į apačią, bet ir konkretaus noro vystymąsi, jo grubėjimo pakopas, šio proceso ryšį su ekrano jėga. Todėl jis priklauso išsitaisymo kartai ir laikomas Mašijachu Bėn Josėf, po kurio prasideda pačios Malchut taisymas, Mašijach Bėn David epocha.
Galbūt kabalistai net iki Ari pasiekė tokias pačias aukštumas, bet negavo aiškaus suvokimo apie ryšį tarp šviesų, kelim ir ekranų. Jų suvokimas atėjo kaip atskleidimas iš aukščiau, o ne iš jų pačių kelim vidaus, kas leidžia kurti pasaulį savo pasiekimu. Todėl po Ari kiekvienas gali studijuoti kabalą ir palaipsniui suvokti, kas jis atskleidė.
Nepaaiškinus, kaip noras dirba su ekranu ir atspindėta Šviesa, neįmanoma išsitaisyti. Todėl kabalistai iki Ari tik ruošėsi taisymuisi, o Ari atskleidė darbą iš apačios į viršų ir parodė mums taisymosi metodiką – praktinę kabalą.

* * *

Kabalisto išėjimo diena – tai jo kilimo diena. Todėl norime, tą dieną būti ypatingai susiję su Ari, jo siela, jo metodika, net labiau nei anksčiau, ir minime jo atminimo dieną. Tiesą sakant, tai džiaugsminga diena, juk jo siela realizavo save ir pakilo į aukštesnįjį lygmenį. Todėl kabalistai niekada negedi išėjusiųjų.
#250527

Iš 2019 m. rugpjūčio 4 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų Mašijachų laikotarpiai

Ari siela – vystymosi posūkio taškas

Didi Ari siela II dalis

Jei panagrinėsime begalybės sąvoką, tai pamatysime, kad praktiškai ši sąvoka neegzistuoja. Ji yra tik mūsų dar nesusiformavusiuose noruose.
Sakydami terminus „begalybė“, „beribiškumas“ turime omenyje būseną, kai Šviesa šviečia be apribojimų ir mes visiškai atviri jos poveikiui. Paprastai pateikiame tokį pavyzdį: jeigu pilnai pripildysime stiklinę, tai jos būsena bus begalinė – nes neribos to, kuo ji užpildyta.
Kitaip tariant, begalybė, beribiškumas reiškia „be galo“, „be ribų“. Iki tokios būsenos mums reikia ateiti ir atskleisti save be apribojimų Kūrėjo suvokimui.
O kaip suvokiame Kūrėją savyje? Viską, ką suvokiame savo ribose, įvardijame pagal tas savybes, kokybes, kurias išjudiname, kad ką nors suvoktume. Todėl matuojame Kūrėją, kuris užpildo mus, itin tiksliai: pagal dydį, svorį, pagal mūsų norus. Ir taip einame pirmyn.
Visuomet Kūrėją apibrėžiame raidėmis, t. y. pagal tai, kaip Jį suvokiame savo savybėse. Ne pagal tai, koks Jis pats savaime, juk Jis pats neturi savybių, vardo, tam tikrų ypatybių. Sakome apie Jį, kad Jis „Geras ir Kuriantis gėrį“, „užpildantis“, „gydantis“ – iš esmės viską, ką jaučiame savimi. O koks Jis pats Savaime – suvokti negalime.
#257961

Iš 2019 m. gruodžio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Tarsi žuvys šviesos vandenyne

Besiplečianti begalybė

Klausimas. Ar yra tikslūs nurodymai, kokios egoistinės savybės atitinka kurią pakopą? Kitaip tariant, kokiose pakopose reikia ištaisyti konkrečias egoistines savybes?
Atsakymas. Žmogus yra mūsų pasaulyje. Tos egoistinės savybės, kurios atsiskleidžia kiekvienu metu, turi būti apribotos („cimcum“), žmogus neturi jomis naudotis.
Tokiu atveju žmogus jaučiasi esąs tam tikros dvasinės būsenos, davimo savybėje. Dabar jis gali šią savybę padidinti kitų atžvilgiu, Kūrėjo atžvilgiu ir kilti aukštesnėmis pakopomis.
Drauge jis jaučia aukštesniąją prigimtį, jos davimo, meilės, vienybės savybę. Jis ima suprasti, iš kur apskritai mūsų pasaulis, kodėl jis valdomas būtent taip. Žmogus mato ir supranta visas priežastis ir pasekmes to, kas čia vyksta. Visa tai jis atskleidžia iš savo suvokimo tam tikroje dvasinio pasaulio pakopoje.
#254493

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Laidavimo jėga

Šviesos gavimo suvokimas

Klausimas. Tai, ką mes, žmonės, šiandien gauname, visa tai – nekontroliuojami procesai? Manyje yra noras gauti, kuris ateina iš išorės, aš net nežinau, iš kur man kyla mintys ir norai. T. y. aš neturiu jokios pasirinkimo laisvės?
Atsakymas. Natūralu.
Komentaras. O vėliau mes turime įgyti jėgą, kuri neleidžia gauti, kontroliuoja mano norus. Ji vadinasi „ekranas“.
Atsakymas. Gebėjimą kontroliuoti save suteikia ypatingas veiksmas, kai galiu atsiriboti nuo Kūrėjo, nutraukti tiesioginį ryšį su Juo, nutraukti Jo nurodymus, kuriuos aš instinktyviai vykdžiau. Aš manau, kad dabar to negaliu padaryti. Aš darau tokį veiksmą, kuris vadinasi „apribojimas“ (cimcum), juo tarsi atkertu save nuo Kūrėjo.
Ir tik tiek, kiek galiu susilieti su Jo veiksmais, juos vykdyti, vadovaudamasis noru būti panašus į Jį, – tik tiek aš galiu gauti. T. y., kaip Jis duoda, aš taip gaunu, ir nieko negaliu padaryti, aš vis tiek esu gaunantis, tačiau mano gavimas įgauna visai kitą formą, kai aš nusprendžiu, kad man to reikia tam, kad tapčiau panašus į Kūrėją.
Jei Kūrėjas duoda, skleidžia iš Savęs, tai aš duodu jam tuo, kad aš po apribojimo atveriu save tam tikru būdu ir gaunu iš Jo malonumą aiškiai suprasdamas, kad tai darau būtent norėdamas suteikti malonumą Jam. T. y. iš esmės – prieš savo valią.
Klausimas. Vadinasi, aš slepiu Kūrėjo šviesą, t. y. malonumą nuo savo noro gauti.
Šviesa pastovi, kaip saulė, ji visada veikia, duoda. Ir jei aš turiu ekraną, galimybę, kontroliuoti šviesos srautą, tai aš ją slepiu nuo savo noro gauti. Tai ir yra sąmoningas Kūrėjo atskleidimas?
Atsakymas. Taip, o vėliau, kai aš save atveriu, tai jau vadinama sąmoningu šviesos gavimu arba ypatingu ryšiu su Kūrėju.
#248163

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsitraukti į kūrimo programą

Kelias į galutinę būseną

Atskleisti Kūrėją ne dėl savęs